Izabelė Vilimaitė-Stirna: ryšininkė tarp dviejų ugnių

AL-190315-01

 

Minėdami žmones, rengusius 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, prisiminkime dramatišką ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, vos nežuvusios nuo saviškių rankos, istoriją.

 

1952 metų spalio 2-osios rytas Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaime esančioje Sofijos Grigaitienės sodyboje nežadėjo blogo. Tiesa, šeimininkų sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją pro Šiluvos stribyną, pastebėjo ten nemenką sujudimą: prie pastato stovėjo sunkvežimis, į kurį būrys kareivių krovė automatus ir kulkosvaidžius. Tačiau kažkokio ypatingo nerimo gimnazistui tai nesukėlė – ar maža kur susiruošė ginkluoti baudėjai. Nedilgtelėjo nuojauta vaikino paširdžiuose, nekilo mintis, kad šis ginkluotas būrys tuoj tuoj užgrius jo tėvų namus. Vėliau vaikinas negalės sau atleisti, kad taip ramiai praėjo pro stribų būstinę. Mat ši akimirka nulėmė ir jo paties, ir jo tėvų ir trijų sodyboje prisiglaudusių partizanų likimą. „Jei būtų žinota, kad jie ruošiasi pas mus, galėjau leistis namo ir pranešt“, – po kelių dešimtmečių sukurtame LRT dokumentiniame filme „Stirna“ apgailestaus J. Grigaitis.

Tuomet nei jis, kiti sodybos gyventojai, nei joje įrengtame bunkeryje slapstęsi partizanai negalėjo žinoti, kad jie jau senokai pasmerkti, nes vienas iš anksčiau čia besilankiusių kovotojų – Leonas Juška suimtas tapo išdaviku ir kad būtent jis parodė slaptavietę čekistams. O šie, nieko nelaukdami, didelėmis pajėgomis užgriuvo Vilkiškius.

Žinią apie artėjantį priešą atnešė šeimininkės duktė Jadvyga. Išėjusi į lauką, ji pastebėjo, kaip iš privažiavusio sunkvežimio iššokę kareiviai iš visų pusių šliaužia link trobos, kurioje ką tik papusryčiavę sėdi trys partizanai – du vyrai ir moteris. Šie pakyla nuo stalo. „Sudie, daugiau nesimatysim“, – ištaria kažkuris, ir visi trys dingsta bunkerio tamsoje.

Į kiemą įsėlinę čekistai ir stribai sodybos šeimininkę randa mušančią sviestą. Po jos kojomis patiestas kilimėlis slepia bunkerio dangtį. Gal pavyks apsaugoti partizanus, gal priešai nesusiprotės, kur jų slėptuvė? Bergždžios viltys! Neišgavę iš šeimininkės ir jos dukterų paslapties, čekistai greitai sulaukė pagalbininko  – iš privažiavusio lengvojo automobilio išlipęs kostiumuotas vyriškis tuoj pat parodė, kur slepiasi kovotojai. Kareiviams atidarius liuką, akimirkai stojo mirtina tyla, kurią tuoj pat sudraskė granatos sprogimas. Gyvų bunkeryje nebeliko – išvilkę iš jo tris sumaitotus kūnus kareiviai sumetė į sunkvežimį. Tuomet, ant lavonų susodinę visus sodybos gyventojus, pajudėjo link Tytuvėnų.

Taip savo kovos kelią baigė trys Lietuvos partizanų prisikėlimo apygardos kovotojai: Stasys Statkus-Audronis, Dominykas Grumuldis-Darbininkas ir Izabelė Vilimaitė-Stirna. Prie šios moters istorijos šiandien ir norėtume apsistoti, mat jos kovos kelyje būta ir tylių žygdarbių, ir itin dramatiškų momentų. Ši vos 27 metus gyvenusi JAV pilietė buvo viena iš tų nematomų ir šiandien nelabai prisimenamų žmonių, padėjusių surengti vienintelį pasipriešinimo istorijoje partizanų vadų suvažiavimą, įkūrusį vieningą ginkluoto pogrindžio vadovybę ir priėmusį 1949 metų vasario 16-osios deklaraciją, kurios 70 metų sukaktį šiemet minime. Tačiau pačiame suvažiavime I. Vilimaitės nebuvo: tuo metu, kai partizanų vadai posėdžiavo Minaičiuose, ryšininkė buvo tardoma MGB kalėjime Vilniuje. Vėliau, pergudravusi čekistus, ji sugrįžo į mišką, tačiau, sukompromituota MGB, per plauką nežuvo nuo saviškių rankos. Bet ir likusi gyva Stirna nuolat susidurdavo ir su jos apgautų čekistų žabangomis, ir su jos artimųjų persekiojimu, ir su nuolatiniu saviškių nepasitikėjimu. Kol lemtingąjį 1952-ųjų rudenį savo gyvybės kaina įrodė ištikimybę Tėvynei ir kovos draugams.

 

Svajojo būti gydytoja

 

Jau esame užsiminę, kad laisvės kovotoja I. Vilimaitė turėjo JAV pilietybę. Tad kaip ir kodėl ji atsidūrė Lietuvoje ir koks buvo jos kelias į partizanų bunkerį? Pradėkime nuo Filadelfijos lietuvių parapijos Šv. Kazimiero bažnyčioje padaryto įrašo, kurį savo knygoje „Nepabūgę laisvės“ mini rašytojas Eugenijus Ignatavičius. Čia užregistruotas Izabelės Vilimas, gimusios 1925 metų vasario 9-ąją Čikagoje krikštas. Iš to matyti, kad Izabelės gimimas sutapo su jos šeimos persikraustymu iš Čikagos į Filadelfiją. Čikagoje – svarbiausiame lietuvių emigrantų mieste – Izabelės tėvas Jonas Vilimas atsidūrė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, drauge su žmona Ona persikėlęs čia iš Lietuvos.

Deja, neblogai prasigyvenusią šeimą ištikusi bėda po kelerių metų privertė grįžti į Lietuvą. Onai susirgus tuberkulioze, jonas, tikėdamasis kad tėvynėje šioji pasveiks, drauge su dviem Amerikoje gimusiais vaikais 1922-aisiais pargrįžo į jos gimtąją Šeduvą. Viltys buvo tuščios – po metų Ona mirė, o Jonas, vedęs žmonos seserį Agotą, vėl išvyko už Atlanto. Čia porai ir gimė Izabelė, o po ketverių metų į pasaulį atėjo ir sūnus Viktoras.

Bet ir vėl nelaimė – praradęs sveikatą Čikagos vario rūdos kasyklose, dar nesenas, vos penkiasdešimties sulaukęs Jonas Vilimas mirė, palikdamas Agotą su dviem jos pačios ir dar dviem sesers Onos vaikais. 38 metų našlei su tokia šeimyna Amerikoje nedaug galimybių, tad, palikusi Agotos vaikus Jono brolio Kazimiero globai, Agota nutarė visiems laikams sugrįžti į Lietuvą. Nusipirkusi dešimties hektarų ūkį, moteris įsikūrė netoli Šeduvos esančiame Vėriškių kaime ir ištekėjo antrą kartą. Moteris nė nenumanė, kad, grįžę gimtinėn, jos vaikai sulauks visai kitokio likimo, nei buvo galima tikėtis. Jei būtų žinojusi tai, kažin ar būtų grįžusi ten, kur jos dukros laukė mirtis, sūnaus Viktoro  – nesibaigiantys tardymai ir kankinimai, o jos pačios su jau Lietuvoje gimusiu jauniausiuoju sūneliu – Sibiro tremtis.

Izabelė sovietinės okupacijos sulaukė būdama penkiolikos, kuomet ji mokėsi Šeduvos gimnazijoje. Svajodama apie medicinos studijas, mergina paskutiniais mokslo metais persikėlė į Vilnių pas ten gyvenusį dėdę – buvusį Seimo narį Adomą Vilimą, tikėdama, kad ten jai pavyks geriau pasiruošti stojamiesiems egzaminams.

Deja, gražioms svajonėms buvo lemta žlugti – Izabelei, kaip Amerikos pilietei, durys į medicinos fakultetą buvo užtrenktos. Teko rinktis aplinkinius kelius – baigusi farmacijos mokyklą, I. Vilimaitė įsidarbino pusseserės vyro Antano Hokušo vadovaujamoje Panevėžio vaistinėje, skaitė medicininę literatūrą ir, kaip minėto dokumentinio filmo kūrėjams pasakojo Izabelės kaimynas Aleksandras Digimas, netgi važinėdavo į Vilnių klausytis slaptų paskaitų, skaitomų politiškai nepatikimiems ir todėl į medicinos fakultetą neįstojusiems jaunuoliams.

Kaip ir kada I. Vilimaitė užmezgė ryšį su ginkluotu pogrindžiu, nėra aišku – to nežinojo ir jos artimieji. Juolab, kad iš jos gimtojo Vėriškių kaimo nė vienas vyras į mišką neišėjo. Nebent susirinkdavo pas kaimo kalvį, turėjusį radijo imtuvą: pasiklausydavo žinių, papolitikuodavo, pasvarstydavo, ar greitai prasidės karas tarp sovietų ir jų buvusių sąjungininkų, atnešiantis Lietuvai laisvę. Be abejo, daugelis žinojo apie apylinkių miškuose veikiančius partizanus, tačiau Vėriškiuose Izabelė jų niekuomet nematė. Galbūt dėl aplinkinių kalbų, kad mergina gerai sutarianti su komunistais. Gal kas nors žinojo, kad 1941-aisiais, besimokydama gimnazijoje Vilniuje, ji buvo įstojusi į komjaunimą – nežinia, ar savo iniciatyva, dėl geresnių perspektyvų, ar tiesiog įrašyta į šią organizaciją krūvoje su kitais gimnazistais.

Tačiau netiesioginių I. Vilimaitės ryšių su to krašto partizanais vis dėlto būta – bent jau taip filme liudija jos pusseserė Petronėlė Dabulskienė. Pasak jos, partizanai užsukdavo į Vėriškiuose gyvenusių Skačkauskų sodybą. O jos šeimininkų duktė, taip pat Izabelė, perduodavo kovotojams I. Vilimaitės iš Panevėžio atvežtų medikamentų.

 

Nuo pažinties iki priesaikos

 

Po kurio laiko I. Vilimaitė iš Panevėžio netikėtai dingo. Galima spėti, kad pastebėjo esanti MGB akiratyje. Kitaip ir būti negalėjo – jau vien susirašinėjimas su Amerikoje likusiais giminėmis čekistų akyse darė ją įtartiną. O čia dar nuolatinis bendravimas su Vilniuje gyvenančiu dėde –  „buržuazinės“ Lietuvos veikėju A. Vilimu, kuris buvo neabejotinai stebimas budrios MGB akies.

Kur dingo Izabelė, nežinojo nė jos artimieji. O ji keletą mėnesių pragyveno Debeikiuose, kur dirbo vaistininke. Vėliau persikėlė į Svėdasus, kur vadovauti miestelio vaistinei iš Panevėžio persikėlė jau minėtas A. Hokušas. Tai buvo lemtingas momentas. Izabelė tuo metu dar nežinojo, kad jos pusseserės vyras palaiko ryšius su partizanais, šis kartą suteikė pagalbą sužeistam kovotojui ir pateko į MGB nagus. Nežinia kaip, bet A. Hokušas po kurio laiko buvo paleistas o per visą arešto laiką vaistinėje šeimininkavusi I. Vilimaitė pelnė jo pasitikėjimą. Ir ne vien jo. Atsivėrė Izabelei ir dažnai vaistinėje besilankanti mokytoja Janina Valevičiūtė, pasisakiusi I. Vilimaitei kad ji yra partizanų ryšininkė slapyvardžiu Astra. Maža to, pasiūlo susitikti su Šimonių girioje stovyklaujančiais kovotojais. Po šios lemtingos viešnagės Izabelė, kaip patikima ryšininkė ėmė tiekti partizanams vaistus ir tvarsliavą.

Garsas apie kovotojus remiančią vaistininkę tikriausiai pasiekė ir Vėriškių apylinkių partizanus. 1947-ųjų vasarą, I. Vilimaitei atostogaujant gimtinėje, jos tėvų namuose apsilankė trys Prisikėlimo apygardos Atžalyno rinktinės partizanai  Svajūnas ir Girėnas (broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai) ir pasiteiravo: gal Izabelė turinti vaistų? Mergina tuoj pat atidavė viską, ką turėjo atvežusi iš Svėdasų savo šeimai ir kaimynams. Tai buvo pirmas I. Vilimaitės žingsnis į kovos kelią – po neilgo laiko, davusi priesaiką ji tapo tikra partizanų ryšininke slapyvardžiu Stirna. Ir ne vien tuo ši akimirka tapo lemtinga – tą patį vakarą tarp Izabelės ir Vytauto Šniuolio-Svajūno ėmė megztis šilti jausmai, virsiantys svajingais laiškais ir trumputėmis susitikimų akimirkomis, abiem nuolat vaikštant skirtingais takais, kuriais iš paskos sėlina negailestinga mirtis.

„Sunku rašyti, kai pavasario žingsniai pastebimi jau laukuose, o klevų kraujas gaivina ištroškusius, Jis atėjo taip anksti ir lygiai netikėtai, kaip ir mūsų susidūrimas, kaip ana stebuklingoji naktis ir po to suskambėję kaskart artimesni ir nuostabesni mūsų sielų bendravimo darnūs akordai. Tada buvo toks metų ruduo, kokiu tegali būti tik vienas gyvenime, nežiūrint žemėje siaučiančių audrų ir tai, kad tarp manęs ir tavęs tokia milžiniška klaiki riba, lyg du kūdikiai, susikibę rankomis, skrieja į žydruosius tolius“, – 1948-ųjų kovo pradžioje savo mylimajai rašys Svajūnas. Tądien gyventi jam buvo likę mažiau nei pusantrų metų. – Svajūnas žus 1949-ųjų rugpjūtį, o Izabelei tuo pat metu mirties nuosprendį parengs kovos draugai.

Bet kol kas juodi nepasitikėjimo ir įtarimų debesys dar toli, tad Stirnai patikimos vis rimtesnės ir atsakingesnės užduotys. Ji aprūpina partizanus pogrindžio spauda, tam tikslui susitikdama su Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio, vėliau tapsiančio visos kovojančios Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadu pagrindine ryšininke Nina Nausėdaite-Rasa ir Prisikėlimo apygardos vado Petro Bartkaus, dar žinomo Mažrimo ir Žadgailos slapyvardžiai ryšininke Eleonora Grigalavičiūte-Vida, jai atskleidžiamos miškuose ir sodybose įkurdintų partizanų bunkerių buvimo vietos bei ryšių kanalai.

Tik štai legaliame gyvenime I. Vilimaitei vietos vis mažiau. MGB suėmus vieną tokį kanalą palaikančią ryšininkę, Stirnai likti visų akyse darosi nebesaugu – tenka slapstytis. Tačiau Stirnos ryšiai su partizanais ir toliai stiprėja. 1948-ųjų vasarį ji asmeniškai susitinka su J. Žemaičio patarėju ir būsimu LLKS Prezidiumo sekretoriumi P. Bartkumi, vykdančiu savo vado įsakymą vienyti neorganizuotai veikiančius kovotojų būrius. Merginai patikima misija pranešti apie P. Bartkaus atvykimo tikslą Aukštaitijos partizanams. Perduodama šias žinias per jau minėtą ryšininkę Astrą, Stirna susipažįsta su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Šis ypatingu griežtumu ir principingumu garsėjęs partizanas taps pagrindiniu I. Vilimaitės kaltintoju. Tačiau tai bus vėliau. O kol kas Šarūnas pasiūlo Stirnai pakeisti MGB išaiškintą ryšininkę Astrą ir imtis Algimanto apygardos įgaliotinės pareigų.

 

Svarbios užduotys

 

Taip Stirna įsitraukė į pasirengimą bene svarbiausiam ginkluoto pogrindžio įvykiui – visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. Viena iš pirmųjų šiame darbe gautų jos užduočių buvo nuvykti į Žemaitiją, susitikti su J. Žemaičiu ir perduoti jam Aukštaitijos apygardų vadų susirinkimo dokumentus. Po ilgos kelionės pas Tauragės apskrities Pavarių kaime gyvenantį ryšininką ir dviejų laukimo dienų J. Žemaitis su palyda pasirodė ryšininko sodyboje. Iš visko matyti, kad Šarūno ryšininke visiškai pasitikima – ji ne tik perduoda dokumentus ir žinią, jog Aukštaitijos partizanai sutinka bendros vadovybės steigimui, bet ir dalyvauja šiai temai skirtame pasitarime. Atgalios I. Vilimaitė iškeliauja su žodinio J. Žemaičio prašymu Šarūnui ir Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui perimti vadovavimą Rytų Lietuvos pogrindžiui ir išrinkti į būsimą suvažiavimą savo atstovus.

Gavęs šią žinią, Šarūnas, 1948-ųjų vasarą rengia dar vieną Aukštaitijos vadų pasitarimą. Stirnai jis paveda susitikti su Prisikėlimo apygardos vadu P. Bartkumi. Vėliai ryšininkė per didelius vargus ir dėl MGB siautėjimų kylančius trukdžius susisiekia su Miškiniu. Jos maršrutai tą vasarą driekiasi po kelias dešimtis kilometrų. Kartais moteris keliauja su apsaugos būriu, bet dažniausiai – vienui viena. Kartais – pakeleivingomis mašinomis, kartais – dviračiu, bet kur kas dažniau eina pėsčia per nepažįstamas girias, kur už kiekvieno medžio gali tykoti mirtinas pavojus.

Deja, nepaisant Stirnos drąsos bei pasiaukojimo ir to, kad ryšininkę labai vertino J. Žemaitis, I. Vilimaitė pamažu ėmė prarasti savo tiesioginio vado Šarūno pasitikėjimą. Ir įvyko tai visai ne dėl jos kaltės, o dėl galimų nesutarimų pačioje partizanų vadovybėje. Mat principingasis Šarūnas labai nenorėjo, kad, renkant atstovus į Vyriausiąją vadovybę, tarp jų nepatektų Jonas Kimštas-Žalgiris, kurį jis laikė „kenksmingu šioje organizacijoje žmogumi“. Vis dėlto baigiantis 1948-iesiems miškuose netoli Dūkšto surengtame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime J. Kimštas išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku. Maža to, 1950-ųjų pavasarį J. Žemaitis paskirs J. Kimštą LLKS Tarybos prezidiumo nariu ir Rytų Lietuvos srities, o dar po poros mėnesių – ir savo, kaip Prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

Kaip knygoje „Nepabūgę laisvės“ spėja E. Ignatavičius, Šarūnas, žinodamas jog J. Žemaitis labai vertina jo ryšininkę Stirną, būtent per ją mėgino atkalbėti būsimą ginkluoto pogrindžio vadą neskirti J. Kimšto. O kai šioji to nepadarė, liko labai nepatenkintas ir, regis net ketino atsisakyti Stirnos paslaugų. Čia reikia pastebėti, kad nuojauta dėl J. Kimšto Šarūno vis dėlto neapgavo. 1952-ųjų vasarą, išduotas J. Kimštas pateks į MGB spąstus ir ne tik išduos visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, bet ir sutiks asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose, tuo pražudydamas apie dvi dešimtis  laisvės kovotojų.

Tuo tarpu pati I. Vilimaitė į čekistų nagus pateko kur kas anksčiau. 1948-ųjų gruodžio pradžioje ji laukė turėjo sutikti į Kalnų sritį grįžtantį J. Kimštą kuris kelionėje užtruko. Tuo tarpu Šarūnas, tuomet nešiojęs Kalniečio slapyvardį,  jau buvo pranešęs, kad iki pavasario išleidžia ryšininkę atostogų. Išleido keistai – neparūpinęs nei pastoge, nei dokumentais. Neturėdama kur dėtis, Stirna nutarė kol kas toli nekeliauti ir vis dėlto sulaukti J. Kimšto ir buvo laikinai apgyvendinta Anykščių valsčiaus Kaupiniškių kaime pas vieną partizanų rėmėją. Atvykęs J. Kimštas, žinojo apie Šarūno ketinimus atsisakyti ryšininkės paslaugų, tad pavasarį pakvietė Stirną dirbti su juo. tačiau tuo tarpu padėti I. Vilimaitei jis niekuo negalėjo, nes ir pats neturėjo kur apsistoti.

 

MGB pinklėse

 

Naktį iš 1949 metų sausio 28-osios į 29-ąją partizanai apgyvendino I. Vilimaitę pas nepažįstamą žmogų. Deja, po poros dienų čia pasirodė vietos čekistai. Tąsyk jie tiesiog patikrino šeimininko dokumentus ir užsirašė jos paardę. Vis dėlto ilgiau šioje vietoje likti nebebuvo galima, tad sodybos šeimininkas skubiai nuvežė ryšininkę pas kitą to paties kaimo gyventoją. Kas nutiko dar po savaitės, matyti iš MGB operatyvinėje byloje „Vyrodki“ („Išgamos“) esančio pačios I. Vilimaitės pasakojimo: „Vasario 7 d. drauge su šeimininkės dukra išėjau pas kaimynus medaus, nes nuo persišaldymo labai skaudėjo gerklę. Tuo laiku atvykę valsčiaus MGB ir sustabdė, beeinant per lauką, nepaklausę nė pavardės, suėmė“.

Matyt, Stirnos suėmimo laiką čekistai pasirinko neatsitiktinai: greičiausiai ji žinojo, kad išleistos atostogauti ryšininkės iki pavasario niekas nepasiges, taigi apie tai, jog ji laikoma MGB kalėjime niekas irgi nesužinos. Kelti I. Vilimaitei bylos, ją teisti ir išsiųsti į lagerį, regis taip pat kol kas neketinta, nes jokių tai liudijančių dokumentų mums prieinamuose šios žinybos archyvuose nėra. Taigi, dėl I. Vilimaitės čekistai turėjo kitų planų – ryšius tarp dviejų partizanų apygardų palaikanti įgaliotinė, bendraujanti su daugeliu ginkluoto pogrindžio vadovų, o dar patekusi į savo tiesioginio vado nemalonę, ji buvo tiesiog ideali kandidatė į perverbuotus agentus.

Ir štai po trijų mėnesių čekistai galėjo džiaugtis sėkme. Pirmomis kovo dienomis, inscenizuojant pervežamos kalinės pabėgimą, Stirna atsidūrė laisvėje. Tik dabar ji ne vien Stirna, bet ir MGB agentė Tamara, turinti teikti čekistams žinias apie vyriausiąją ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadovybę.

Tačiau išdavinėti savo kovos draugų ryšininkė neketino. Prisistačiusi į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės štabą, ji papasakojo partizanams apie savo perverbavimą ir pareiškė esanti pasiryžusi toliau tęsti kovą. Tik štai atgauti pasitikėjimą buvusiai ryšininkei, o dabar – kovotojai buvo nelengva. Įtarimų kėlė kad ir tas faktas, kad suėmus I. Vilimaitę Algimanto apygardos teritorijoje, buvo labai greitai sunaikinti tiek jos, tiek Rytų Lietuvos srities vadovybė. Tuo pat metu čekistai mėgino sunaikinti bendradarbiauti neketinančią agentę pačių partizanų rankomis. MGB Šiaulių srities valdybos operatyviniame plane rašoma: „Gaujoje yra dviveidis agentas Stirna, kuri pasipasakojo banditams apie jos užverbavimą MGB. Turint galvoje, kad kai kurie banditai iki pastarojo meto įtarinėja Stirną, suplanuoti ir įgyvendinti jos kompromitavimo priemones“.

Ką jau ką, o kompromituoti MGB tikrai mokėjo. Dėl nuolat apie I. Vilimaitę skleidžiamo gandų nuodo, bendražygiai nebepatikėjo jai svarbesnių užduočių ir net žinių. Įtarimus sustiprina dideli kovotojų nuostoliai, patirti kai tik tuo metu, kai ryšininkė buvo suimta. Galiausiai visi šie nutikimai nugulė į 1949 metų rugsėjo 30-ąją apygardos vado Šarūno pasirašytą įsakymą Maironio rinktinės vadui Vytautui Sankauskui-Daukantui, kuriame Stirna tiesiogiai kaltinama išdavystėmis, todėl ją reikalaujama nedelsiant „perduoti karo lauko teismui ir nubausti aukščiausia bausme – sušaudymu.“

Ar šis įsakymas buvo tikras? O gal jį sufalsifikavo MGB? O gal Šarūnas šį dokumentą pasirašę pats, bet remdamasis čekistinės agentūros suteiktomis „žiniomis“. Atsakymo į šį klausimą nėra, nes, nepraėjus nė mėnesiui po šio įsakymo pasirašymo, Šarūnas žuvo bunkeryje netoli Andrioniškio. Galbūt dėl tokio netikrumo, o gal dėl to, kad Maironio rinktinės kovotojai atsisakė vykdyti įsakymą, Stirnos „bylos“ tyrimas užtruko dar ne vienerius metus. Per tą laiką žuvo I. Vilimaitės mylimasis V. Šniuolis, o jos Šeima buvo išvežta į Sibirą. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi visa ši istorija, jei ne pačios Stirnos žūtis, kuria ji dar kartą įrodė savo ištikimybę priesaikai ir Tėvynei.

Lietuvos žinios, 2019-03-15

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s