Kaip Pozdniakovas Dekanozovui „Lietuvos žinias“ skundė

C1B0003192409

 

Tęsdami šiomis dienomis sunaikinto seniausio lietuviško dienraščio „Lietuvos žinios“ temą, prisiminkime dar vieną įdomią detalę: 1940-ųjų pavasarį, kai visi krašto oficiozai liūliavo skaitytojus patikinimais apie „draugingą“ Sovietų Sąjungą ir neutraliteto teikiamas saugumo garantijas mūsų valstybei, „Lietuvos žinios“ sugebėjo bent jau užuolankomis įvardinti tikruosius Kremliaus kėslus. Būtent dėl to drąsus ir laisvas dienraštis tapo sovietų tarnybų dėmesio objektu. Ne šiaip sau SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Vladimirui Dekanozovui adresuotame slaptame rašte Maskvos pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas net poroje „Lietuvos žinių“ publikacijų įžvelgė „tiesioginę agitaciją prieš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį“.

1940 metų gegužės 16 dieną sovietų oficiozas „Izvestija“ išspausdino  vedamąjį, kuriame buvo tokie žodžiai: „Galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose su mažomis valstybėmis, kai didelės valstybės kovoja už tai, būti ar nebūti, yra mažų mažiausiai naivūs“. Turbūt nereikia aiškinti, kad šis straipsnis atspindėjo sovietinės vadovybės poziciją, tad jis negalėjo nesukelti nerimo Baltijos valstybių sostinėse.

Juo labiau, kad naujienos iš Antrojo pasaulinio karo frontų tomis dienomis  buvo tikrai nekokios – išvakarėse vokiečiams kapituliavo Olandijos kariuomenė, kitą dieną hitlerininkai užėmė Belgijos sostinę Briuselį. Praeis dar savaitė, kol taps aišku, jog vermachto divizijos, apsupusios sąjungininkų pajėgas Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje, greičiausiai pasieks pergalę Vakarų fronte, o Anglijos karalius Jurgis VI per radiją ištars tokius žodžius: „Pralaimėjimas nereikš trumpo laikotarpio, po kurio mes vėl išeisime stiprūs, bet reikš pasaulio – tokio, kokį mes pažįstame – sunaikinimą ir tamsos nusileidimą ant jo griuvėsių“.

Europos vėjų pagairėje susigūžusiai Lietuvai šie žodžiai buvo dvigubai baisūs – krūpčioti teko ne tik nuo pergalingų nacių paradų maršų, bet ir nuo kiekvieno krustelėjimo Rytuose, iš kur atplūdę dvidešimtojo amžiaus barbarai jau spėjo įsmeigti peilį į nugarą kraujuojančiai Lenkijai, gėdingame kare atplėšti dešimtadalį Suomijos ir įkurdinti gausias savo karines pajėgas Lietuvoje.

Geresnio laiko, įgyvendinant Molotovo – Ribbentropo slaptąjį susitarimą pradėti politinį pasirengimą Baltijos šalių okupacijai, nei 1940-ųjų gegužė, sovietams tiesiog nebuvo. Vakarai jau prarijo karčią Suomijos Žiemos karo piliulę, Lenkijos valstybė nebeegzistavo, o Vokietija tuo metu rūpinosi savo pergalėmis Prancūzijoje. Visose trijose Baltijos šalyse jau buvo įsitvirtinusios skaitlingos sovietų įgulos, o vakarinėje SSRS dalyje sutelkti Raudonosios Armijos daliniai skaičiumi gerokai viršijo Baltijos šalių gynybinius pajėgumus.

Kaip minėta, kad Lietuvoje apie kylančią sovietijos grėsmę, visuomenė žinojo nedaug – tautininkų valdžia viešų diskusijų šiuo klausimu ne tik neskatino, bet ir visais būdais mėgino jas slopinti. Nuo pat pirmų sovietinių įgulų įkurdinimo Lietuvoje dienų oficiozų puslapiai liūliavo skaitytojus patikinimais apie „draugingą“ Sovietų Sąjungą ir neutraliteto teikiamas Lietuvos saugumo garantijas.

Tiesa, negausioje ir griežtai kontroliuojamoje opozicinėje spaudoje tą pavasarį buvo galima įžvelgti nerimo ir nepasitikėjimo sovietais ženklų – bent jau tarp eilučių. Dar kovo 26 dieną „Lietuvos žinios“ išspausdino vedamąjį, skirtą pasibaigusiam Žiemos karui. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienraštis mėgina pateisinti Angliją ir Prancūziją, nesuteikusias karinės pagalbos su sovietų agresija susidūrusiems suomiams.  Straipsnyje svarstoma, kad Suomija pagalbos neprašiusi, o Švedija ir Norvegija neketinusios praleisti sąjungininkų per savo teritoriją, taigi, sąjungininkai pademonstravę pagarbą minėtų šalių neutralumui. Įdėmesnis skaitytojas tarp šių eilučių gali įžvelgti visai kitą mintį: Baltijos šalys 1939-aisiais neprašė sovietų pagalbos. Priešingai – sovietai patys ją „pasiūlė“, tad jų požiūris į mažų šalių neutralumą nusipelno priekaištų. Tokį įspūdį sustiprina ir straipsnio mintis, jog „mažos tautos gali būti laikinai pavergtos ir priverstos apie tai tylėti, tačiau jos niekuomet neatsisakys šventos teisės būti savarankiškos, laisvos ir lygios“.

Minėtas straipsnis nepraslydo pro SSRS pasiuntinio Nikolajaus Pozdniakovo akis. Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Vladimirui Dekanozovui adresuotame slaptame rašte SSRS pasiuntinys įžvelgė jame „tiesioginę agitaciją prieš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį“.

Tame pačiame rašte N. Pozdniakovas kalba apie „Lietuvos žinių“ balandžio 12-osios numeryje išspausdintą karikatūrą, skirtą Baltijos šalių turizmo konferencijai. Piešinėlyje vaizduojamos Baltijos šalys, aptvertos medine tvora. Ant jos vartų kabo didžiulė spyna. Už tvoros matyti karo laivai ir lėktuvai su vos įžvelgiamais pjautuvo ir kūjo kontūrais. Vartų apačioje – siauras plyšys, nuo kurio į Baltijos teritoriją veda pėdsakai. Užrašas po paveikslėliu skelbia: „kadangi pas kitus turizmas prasidėjo anksčiau, tai mums turistų pakanka“.

„Nėra jokių abejonių, kad kalbama apie Baltijos šalyse esančius Raudonosios Armijos dalinius. Bendrame piešinio tone aiškiai įžvelgiami rimti kaltinimai Sovietų Sąjungos adresu. Jei Lietuvos valstybės vadovai leidžia tokių nuotaikų apraiškas spaudoje, kyla klausimas – kas tuomet vyksta uždaruose, vidiniuose propagandos ir agitacijos kanaluose“ – tokią išvadą apie „Lietuvos žinių publikacijas Maskvai skirtoje pažymoje daro sovietinis pasiuntinys.

Vėliau panašių pasiuntinio „įžvalgų“ bus ir daugiau, tačiau prie šio slapto dokumento apsistojome neatsitiktinai – tai buvo pirmas neviešas šūvis trumpame informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą. Tokios pastabos turėjo sudaryti įspūdį – Lietuvos valdžia sąmoningai kursto visuomenę prieš Sovietų Sąjungą ir šalyje esančias Raudonosios Armijos įgulas.

Tą pačią gegužę informacinį pasirengimą agresijai pakeitė jau tikros provokacijos: iš dalinių dingusių, o vėliau į juos pačių vadų jėga sugrąžintų raudonarmiečių istorijos, garsioji nusišovusio (o pasak sovietų – Lietuvos saugumo pareigūnų nušauto) dezertyro jaunesniojo leitenanto Gadžibalo Butajevo byla.

Pradėję nuo neviešo susirašinėjimo apie „Lietuvos žinių“ publikacijas, sovietai toliau ieškos priekabių. Galiausiai, vėlų gegužės 29-osios vakarą Maskvos radijas paskelbs valstybinės naujienų agentūros TASS komunikatą viešai pakartosiantį sovietų kaltinimus Lietuvai, o kitą rytą „Izvestijos“ išspausdins oficialų sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato pranešimą apie Lietuvos valdžios provokacijas prieš raudonosios Armijos karius.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys vėliau prisimins, jog tai, kas nutiko tą paskutinį laisvės gegužį, jam buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Jei taip jautėsi gerai informuotas diplomatijos vadovas, ką galima pasakyti apie likusius Lietuvos žmones, skaičiusius oficialią spaudą? Jos fone atsargūs „Lietuvos žinių“ įspėjimai vargu ar buvo išgirsti.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s