Ketvirtojo prezidento dalia

PF2061-39

1953 metų gegužės 30-ąją Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių miške buvo suimtas ketvirtuoju faktiniu Lietuvos prezidentu vadinamas ginkluoto pasipriešinimo vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ši data ženklina ne vien eilinę pokario partizanų tragediją: ji laikoma viso ginkluoto lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

1953 metų gegužės 30-ąją apyaušriu Šimkaičių mišku sėlino grupė iki dantų ginkluotų čekistų. Šiek tiek priešakyje, apgaubtas kariška palapine – apsiaustu, surištomis už nugaros rankomis sunkiai vilko kojas jų vedlys. Palūžęs po savaitę trukusių tardymų ir patikėjęs čekistų pažadais, buvęs partizanas Juozas Palubeckas, miške pažinotas Simo slapyvardžiu, vedė priešą į 48-ąjį miško kvartalą, link Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto žeminės. Visą kelią Simo neapleido viltis, kad jam neteks tapti išdaviku: galbūt J. Žemaitis po draugo dingimo suprato, kad šis atsidūrė priešo rankose? Galbūt jis spėjo palikti savo slėptuvę, ir čekistams nepavyks suimti partizanų generolo?

Deja, šios viltys buvo tuščios. Dar neišaušus, grupė čekistų tyliai apsupo bunkerį. Tačiau šturmuoti partizanų vado slėptuvės niekas neketino – čekistams buvo griežtai įsakyta paimti J. Žemaitį gyvą. Taigi, apie 11 valandą ryto prie bunkerio prisiartina dvi figūros: čekistas, ginkluotas granatomis su migdomosiomis dujomis ir J. Palubeckas, nešinas maišeliu su maisto produktais.  „Tai aš, Simas“, – dusliai šūkteli J. Palubeckas į ventiliacijos angą. Tačiau slėptuvės dangtis nepakyla. Ir Simui vėl blyksteli viltis, kad joje galbūt nieko nėra ir jam neteks šokti vidun, kad sutrukdytų savo buvusiam kovos draugui nusišauti: būtent tokią misiją šioje operacijoje jam buvo patikėję čekistai.

Minutės atrodo ilgos kaip valandos. Dangtis nepakyla, tad čekistai nutaria nebelaukti – vienas iš jų per ventiliacijos angą meta granatą su migdomosiomis dujomis. Tuomet paaiškėja, kad slėptuvėje kažkas yra, mat viduje pasigirsta du duslūs šūviai ir stoja mirtina tyla. Galiausiai čekistai ryžtasi pakelti bunkerio dangtį, tačiau lįsti vidun nedrįsta – duobėje pilna migdomųjų dujų. Viduj esančius žmones į viršų iškelia, kaip negyvėlius,  užkabinę kabliais. Tarp jų – ir granatos skeveldra sužeistas J. Žemaitis.

Pravėdinę duobę, čekistai sušoka vidun, tempia iš ten daiktus, ginklus. Svarbiausias jų trofėjus – J. Žemaičio portfelis su dokumentais. Patį partizanų vadą ir su juo buvusias dvi moteris meta į sunkvežimio kėbulą. Per kareivių rankas keliauja naminės butelis – dabar galima ir atšvęsti. Užduotis, dėl kurios vilkinimo susilaukta tiek priekaištų iš Maskvos, pagaliau įvykdyta. Tai baigėsi paskutinioji Lietuvos partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto kovos diena. Su jo suėmimu siejama ir visos ginkluotos rezistencijos Lietuvoje pabaiga. Dabar partizanų generolo lauks ilgi tardymai, susitikimas su pačiu NKVD vadovu Lavrentijumi Berija, teismas, nuosprendis ir galiausiai – mirtis Maskvos Butyrkų kalėjime. Bet apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas prisiminkime šio Žemaitijos vaikino kelią į ginkluotą pogrindį.

Tarp girnų

Gimė J.  Žemaitis 1909 metų kovo 15 dieną, Šiluvos valsčiuje esančiame Kiaulininkų kaime. Jo tėvas, pienininkystės tarnautojas grafo Felikso Tiškevičiaus ūkyje labai norėjo, kad sūnus pasirinktų pienininko profesiją, kuri tuo metu aukso kalnų nežadėjo, tačiau šiaip ar taip duonos kąsnį garantavo. Tačiau tėvo užsiėmimas sūnaus neviliojo. Baigęs šešias gimnazijos klases J. Žemaitis 1926 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Atitarnavęs metus mokomojoje kuopoje, būsimasis partizanų vadas, pasirinkęs artileristo specializaciją, paskiriamas į Kėdainiuose dislokuotą 2-ojo artilerijos pulko haubicų bateriją.

1936 metais jaunas karininkas siunčiamas tobulintis į Prancūziją, kur dvejus metus eina mokslus netoliu Paryžiaus esančioje artilerijos mokykloje. Sugrįžusio į Lietuvą J. Žemaičio antpečius jau puošia kapitono žvaigždutės.  Tačiau rami tarnyba savoje kariuomenėje trunka neilgai. 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, jos kariuomenę pertvarkoma į 29-ąjį šaulių korpusą, o J. Žemaitis paskiriamas Lentvaryje dislokuotos artilerijos mokyklos viršininku. Tą pačią vasarą kapitonui tenka susidurti su okupantų klasta. Birželio pradžioje artilerijos pulko vadas drauge su trylika karininkų siunčiami į tobulinimosi kursus. Netrukus į manevrus išsiunčiama dar viena pulko karininkų grupė. Nuo to laiko niekas niekada jų nebematė: niekas nė nenumanė, kad taip prasidėjo Lietuvos kariuomenės ir jos karininkų naikinimas. Tiesa, pas J.Žemaitis tokios lemties išvengia – į pirmųjų  suimamų Lietuvos karininkų sąrašus jis neįtraukiamas. O tolimesnius okupantų planus sutrukdo prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

1940 metų birželio 22-ąją pulkui, kuriame tarnauja J. Žemaitis, įsakoma trauktis link Vilniaus. Prievarta į sovietinę kariuomenę įtraukto 29-ojo šaulių korpuso jau pirmomis karo dienomis laukė nepavydėtina dalia – sovietinė karinė vadovybė nematė reikalo gailėtis lietuvių ir metė juos į pačias beviltiškiausias gynybos linijas. Tad jau pirmąją karo dieną 184-oji korpuso divizija prie Eišiškių susikovė su čia prasiveržusia stipria Vermachto grupuote. Nuo Alytaus priartėjus vokiečių tankams, junginys atsidūrė apsuptyje. Nenuostabu, kad daugelis lietuvių kareivių nepanoro tapti svetimos armijos patrankų mėsa. Ne išimtis buvo ir J. Žemaičio vadovaujami kariai – per vokiečių aviacijos antskrydį keliolika kareivių drauge su savo vadu atsiskyrė nuo savo dalinio ir pasidavė Vermachto daliniams. Kurį laiką J. Žemaičiui teko praleisti karo belaisvių stovykloje, kur jis drauge su savo kariais įkalbinėjamas stoti į savisaugos dalinius ir kovoti prieš raudonuosius partizanus Baltarusijoje. Su tokiais pasiūlymais beveik niekas iš lietuvių karių nesutiko. Galiausiai J. Žemaitis buvo paleistas ir sugrįžo į Lentvarį pas savo šeimą. Rugpjūtį būsimasis generolas su kūdikio besilaukiančia žmona persikelia į Kauną ir įsidarbina techniku Energetikos valdyboje. Tačiau gimus sūnui Laimučiui greitai tampa aišku, kad pragyventi iš kuklaus atlyginimo ir skurdžių maisto kortelių nepavyks, tad visa šeima persikelia į Jono gimtinę – Kiaulininkų kaimą, kur šeimos galva įsidarbina Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

Ramus šeimos gyvenimas baigėsi 1944-aisiais, kuomet pralaimėjimą nujaučiantys vokiečiai pagaliau leido steigti Lietuvoje generolo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Jau esame rašę, kad savarankiškų karinių dalinių steigimas sukėlė neregėtą lietuvių entuziazmą -visi tuomet tikėjo, kad Vietinė rinktinė taps atgimstančios Lietuvos kariuomenės užuomazga. Suprantama, kad tokios viltys negalėjo palikti nuošalyje ir J. Žemaičio: tapęs 310-ojo bataliono vadu jis entuziastingai ėmėsi organizuoti Šiluvos ir Tytuvėnų savanorius. Tačiau, kaip žinoma, vokiečiai Vietinės rinktinės atžvilgiu turėjo savų planų ketindami – lietuvių junginius jie ketino prijungti prie SS dalinių ir panaudoti juos baudžiamosioms operacijoms už Lietuvos ribų. Jau esame rašę apie tai, kad generolas P. Plechavičius tokiems nacių nurodymams nepakluso, todėl tiek jis pats, tiek visas Vietinės rinktinės štabas buvo suimtas, o dalis jos kovotojų sušaudyta. Likusieji Vietinės rinktinės kariai, pasiėmę ginklus tiesiog išsivaikščiojo po namus. Vienas iš tokių buvo ir J. Žemaitis.

Taip būsimas Lietuvos partizanų vadas tapo dvigubu dezertyru – tiek vokiečių, tiek sovietų akyse. Tad vėl priartėjus frontui, jo, kaip pabėgėlio iš 29-ojo šaulių korpuso, ėmėsi ieškoti NKVD. Žiemą į 1945-uosius J. Žemaičiui teko praleisti netoli namų tėviškėje įsirengtoje žeminėje. Per tą laiką čekistai suėmė jo žmoną, tačiau šiai pavyko ištrūkti ir su mažu sūneliu pasislėpti Kaune.

Kelias į mišką

Tuo pat metu J. Žemaitis jau aiškiai suprato, kad legalaus gyvenimo tėvynėje gyventi jau nebegalės – jo laukė tas pats kelias, kuriuo nuėjo daugelis savo galvas išsaugojusių Lietuvos vyrų, karo mėsmalėje išdrįsusių pasipriešinti tiek vieniems, tiek kitiems okupantams. Šis kelias vedė viena kryptimi – į mišką.

Tokį sprendimą J. Žemaitis galėjo priimti jau prieš porą metų, kai Lietuvoje dar šeimininkavo hitlerinės Vokietijos kariuomenė. Tad kodėl tam prireikė tiek laiko? Atsakymą į šį klausimą pateikia kai kurie partizanų generolo amžininkai ir bendražygiai. Dar 1943 m. rudenį Raseiniuose gyvenęs generolas Stasys Zaskevičius pakvietė Joną Žemaitį,  ir grupė kitų buvusių Lietuvos  karininkų stoti į pogrindinę Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo patikėta organizuoti šios organizacijos batalioną Šiluvos valsčiuje. J. Žemaičiui jau tuomet pavyko sukviesti į šią kuopą įtraukti kone visus Šiluvos vyrus. Deja, aktyviai veikti ši organizacija taip ir nepradėjo  – prasidėjus nesutarimams tarp Lietuvių Fronto ir  Laisvės šaulių organizacijos dėl pasipriešinimo okupantams taktikos, Žemaitijoje ėmė kurtis savarankiška organizacija – Vytauto Didžiojo sąjunga. Vėliau Kęstučio partizanų apygardos Žaibo būrio vadas Steponas Bubulas šią situaciją prisimins taip:

„1946 m. su Jonu Žemaičiu kartu partizanavome apie pusantro mėnesio Bedančių miške. Vėliau persikėlėme į Aukštašlynio miškus, kur buvo Lukoševičiaus būrio veikimo teritorija. Ten susirinko visų rinktinių atstovai ir buvo renkama Kęstučio apygardos vadovybė. Teko kartu su Žemaičiu posėdžiauti. Tai buvo nuoseklus, viską giliai pramatantis žmogus. Pramatantis ir ateitį. Išsiskyrus nuomonėms apie tai, ar reikėtų pasilikti Lietuvoje ir čia kovoti su bolševizmu, ar trauktis į Vakarus, ten išsaugoti karinės jėgos branduolį ir su Vakarų pagalba vaduoti Lietuvą, Žemaitis visiems leido suprasti, kad jis netiki Vakarų pagalba, bet ir neturi didelių iliuzijų nugalėti bolševizmą. Tačiau jis kategoriškai pareiškė, jog dabar negalima elgtis taip, kaip pasielgė Lietuvos vyriausybė 1940 m., be šūvio pasidavusi bolševikams. Žemaitis manė, kad bėgti negarbinga ir reikia kovoti“.

Vis dėlto J. Žemaitis prisijungti prie ginkluoto pogrindžio neskubėjo: kaip disciplinuotas karys jis laukė nurodymų iš Lietuvos Laisvės šaulių, o vėliau – iš  Lietuvos laisvės armijos vadovybės. Tačiau, atėjus laikui, jis apsisprendė per kelias minutes. Tai įvyko 1945 metų gegužę, kuomet pas J. Žemaitį apsilankė jo tolimas giminaitis Vėgėlės pogrindžio kovotojų rinktinės organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus. Gavęs nurodymą eiti į partizanų būrį, J. Žemaitis per kelias minutes susirinko jau seniai paruoštus daiktus ir patraukė į mišką, aštuoneriems metams tapsiantį jo tikraisiais ir paskutiniais namais.

Atsidūręs kovotojų gretose, J. Žemaitis paskiriamas Žebenkšties būrio štabo viršininku. Liepos mėnesį jo laukia pirmasis kovos krikštas – rinktinė surengia sėkmingą operaciją, per kurią išvaduoja karo lakūną Juozą Kasperavičių, 1940 metais nepaklususį sovietų nurodymui perdislokuoti lietuvišką aviacijos eskadrilę į Rusijos teritoriją. Dar po poros savaičių rinktinės vyrų laukė naujas mūšis. Stovyklavietę apsupus NKVD kariuomenei, penkiolika partizanų krito nelygiose kautynėse. Likusiems, tarp kurių buvo ir J. Žemaitis, pavyko pasitraukti.

Tų pačių metų spalį J. Žemaitis išrenkamas Žaibo apygardos, įkurtos suvienijus Žebenkšties ir Lydžio rinktines, vadu. Naujasis vadas tuoj pat imasi vienyti po miškus išsibarsčiusius partizanų dalinius, kurti jų ryšių sistemą ir organizuoti partizanų rėmėjų tinklą, kuris vėliai bus pavadintas Organizaciniu sektoriumi.

Tuo pat metu pats J. Žemaitis vėl patenka į NKVD akiratį – dabar jau ne tik kaip 29-ojo pulko dezertyras, bet kaip ir vienas iš ginkluoto pasipriešinimo okupantams vadų. Partizanų vado medžioklė tęsis ištisus aštuonerius metus. O kol kas, negalėdami pasiekti paties J. Žemaičio, čekistai visą įtūžį nukreipia prieš jo artimuosius. Jo tėviškė nacionalizuojama, o ten gyvenę tėvai ir dėdė išvaromi iš gimtųjų namų. Beveik tuo pat metu J. Žemaičio laukia dar vienas smūgis – žinia apie netikėtą žmonos mirtį. Našlaičiu likusį partizano sūnų imasi globoti jo ryšininkės įkalbėta Ona Liubinavičienė, dėl vaiko saugumo suteikusi jam savo pavardę. Vienintelis J. Žemaičio ryšys su sūnumi liko reti laiškai, kuriuos, nepaisydama rizikos kartais perduodavo ryšininkė.

Dėl nepaliaujamo čekistų persekiojimo J. Žemaitis negalėjo dalyvauti ir 1946 metų rudenį kuriamos Jungtinės Kęstučio apygardos pasitarimuose. O tuo pat metu tiek jo, tiek kitų Žemaitijos partizanų vadų laukė nauja priešo klasta.

Baigiantis 1946-iesiems partizanų vadovybę pasiekė žinia apie tai, kad kuriamas Bendras demokratini s pasipriešinimo sąjūdis, kuriam vadovauja Juozas Markulis-Erelis. Tuomet niekas dar neįtarę, kad šis Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dėstytojas yra sovietinio saugumo provokatorius, nors kai kurie jo siūlymai ir atrodė įtartini. J. Markulis be kita ko siūlė nutraukti aktyvų ginkluotą pasipriešinimą, kovotojų vadus skirti tik Vilniaus centro įsakymu, reikalavo pateikti apygardų vadų nuotraukas, neva nelegaliems dokumentams paruošti. Nepaisant negerų įtarimų, partizanų vadai vis dėlto buvo nutarę susitikti su J. Markuliu. Nežinia, kuo būtų pasibaigęs provokatoriaus rengiamas partizanų vadų suvažiavimas, jei ne 1947 metų sausį iš ryšininkės gauta žinia apie tikruosius Erelio kėslus. Po to suvažiavimas buvo perkeltas į Pilviškių kaimą, tačiau nei J. Žemaitis, nei kiti Jungtinės Kęstučio apygardos vadovai į jį atvykti nebesuspėjo.

1947 metais J. Žemaičiui patikima nelegaliai išvykti į Vakarus ir užmegzti ryšius su ten veikiančiomis lietuvių emigrantų organizacijomis. Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. T pačių metų pavasarį Kęstučio apygardą užgriūva čekistų smūgiai, per kuriuos žūna daugelis jos vadovybės narių. Tik gerokai vėliau partizanai sužinos, kad priešui juos išdavė vienas suimtas bendražygis, ne tik sutikęs atskleisti priešui jų slėptuves, bet ir pats tapęs ypatingojo MGB būrio smogiku.

Partizanų generolas

Vis dėlto  1947 metų vasarą išlikę Kęstučio apygardos vadai nutaria atkurti štabą ir jos vadu išrenka J. Žemaitį. Jam tenka vadovauti maždaug penkiems šimtams partizanų ir 1800 jų rėmėjų – Organizacinio sektoriaus narių. Tuo metu J. Žemaičiui teko nelengvas uždavinys – atkurti MGB sutraukytus ryšius, rūpinsis konspiracija, organizuoti pasipriešinimą sovietų rengiamiems rinkimams ir prasidėjusiai masinei kolektyvizacijai. Tuo pat metu nesnaudė ir MGB: sudarę agentūrinę J. Žemaičio ir kitų partizanų vadovybės narių agentūrinę bylą, saugumiečiai ėmėsi regzti agentų ir išdavimų voratinklį, iš kurio ištrūkti, regis buvo neįmanoma. Nepaisant to, artėjant 1949 metų vasario 16-ajai vieno Minaičių kaimo ūkininko sodyboje surengiamas Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame įkuriamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) o jo vadovu vieningai išrenkamas J. Žemaitis. Tai reiškė, kad partizanų generolo laipsnį gavęs kovotojas tapo ne tink viso Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadu – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis iki Seimo išrinkimo turėjo eiti ir valstybės vadovo pareigas.

Deja, viso ginkluoto pasipriešinimo vadu J. Žemaičiui teko tapti tuo metu, kai partizaninis judėjimas, apraizgytas MGB voratinklio jau geso. Visoje Lietuvoje miškuose buvo likę ne daugiau, kaip pora tūkstančių kovotojų, kurių gretose buvo infiltruotas ne vienas sovietinio saugumo šnipas. Tad nenuostabu, kad jau tų pačių metų kovą čekistų rankose atsidūrė visi partizanų suvažiavimo dokumentai, o J. Žemaitis tapo pagrindiniu priešo taikiniu.

1951 metų pradžioje partizanų generolui tik per plauką pavyko išvengti suėmimo  – važiuodamas arkliu jis netikėtai susidūrė su rusų kareiviais. Tąsyk J. Žemaičiui pavyko ištrūkti, tačiau priešui teko palikti maišą su vyriausiosios partizanų vadovybės dokumentais. Tų pačių metų rudenį partizanų generolas vyksta į Pietų Lietuvą, tačiau jam taip ir nepavyksta susitikti si Tauro apygardos partizanais. Grįžti atgal nebebuvo prasmės, tad J. Žemaitis nutarė peržiemoti Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių miške, tapusiame paskutiniu jo prieglobsčiu. Ten įkurtame bunkeryje tuo metu gyveno jau minėtas J. Palubeckas -Simas, vėliau tapęs savo kovos draugo išdaviku, jo sesuo Elena ir dar pora partizanų. Vėliau į bunkerį atvyks ir medicinos sesuo Marijona Žiliūtė, slaugysianti insulto ištiktą J. Žemaitį. Su šiais žmonėmis partizanų generolui drėgnoje ir šaltoje slėptuvėje teks praleisti dvi žiemas – iki pat J. Palubecko suėmimo ir jo išdavystės.

Suėmus Simą, šis atlaikė tris paras trukusius tardymus ir kankinimus, tačiau pasidavė MGB perverbuoto buvusiu Tauro apygardos vado Juozo Jankausko įkalbinėjimams.  Be to, čekistai žadėjo laisvę ne tik pačiam J. Palubeckui, bet ir kalinamiems bei ištremtiems jo giminaičiams. Šis pažadas buvo netgi patvirtintas raštu.

Ko buvo verti okupantų pažadai, paaiškės visiškai netrukus: kovos draugo išdavikui, nepaisant čekistų parašytų garantinių raštų, 1953 metais buvo skirta mirties bausmė. Tokia pat, kai ir pačiam J. Žemaičiui, kurio neišgelbėjo net susitikimas su tuometiniu NKVD vadovu Lavrentijumi Berija: po Josifo  Stalino mirties į valdžią besiveržiantis vyriausiasis saugumietis netrukus pats buvo suimtas ir sušaudytas. Pats J. Žemaitis žuvo 1954 metų lapkričio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime. Rašyti malonės prašymą partizanų generolas atsisakė. Paskutinis jos žodis okupantų surengtame teisme skambėjo taip: „Visus pogrindžio veiksmus, kurių dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš kovojau devynerius metus, turės savo rezultatus.“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s