Jonas Žemaitis išdavysčių grandinėje

AL-130531-02

Apžvelgę Jono Žemaičio gyvenimą ir jo pogrindžio kovos kelią nuo rinktinės vado iki Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko atidžiau pažvelkime į jo suėmimo aplinkybes ir pirmuosius nelaisvės mėnesius bei pamėginkime atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kodėl partizanų generolui sučiupti buvo mestos tokios milžiniškos pajėgos ir dar tuo metu, kai J. Žemaitis sunkiai sirgo, slapstėsi bunkeryje, buvo praradęs visus ryšius su pogrindžiu, o visą jo kariauną sudarė dvi moterys ir ištikimiausias bendražygis Juozas Palubeckas-Simas. Kaip ir kodėl J. Palubeckas tapo savo vado išdaviku, o vėliau, žengęs pirmą žingsnį išdavystės keliu, iš jo pasitraukė ir nebemėgino gelbėti savo gyvybės? Kodėl J. Žemaičio paieškos ypač suaktyvėjo po J. Salino mirties? Kodėl su čekistų sučiuptu blėstančio ginkluoto pogrindžio vado panoro susitikti pats sovietų saugumo vadas Lavrentijus Berija, apie ką juodu galėjo kalbėtis ir kokį vaidmenį J. Žemaičiui vyriausiasis Kremliaus budelis buvo numatęs savo žaidime? Į pastaruosius du klausimus atsakyti sunkiausia – šiandien prieinamuose dokumentuose duomenų apie tai nėra, o L. Berijos archyvas iki šiol po devyniais užraktais slepiamas Rusijos Federalinio saugumo tarnybos (FSB) archyvuose. Vis dėlto, remdamiesi kai kuriomis užuominomis ir analogijomis, ir šioje vietoje galime daryti tam tikras prielaidas.

 

Išdavysčių grandinė

 

Pradėkime nuo klausimo, į kurį atsakyti lengviausia – kaip buvo surastas ir suimtas J. Žemaitis-Vytautas? Iš karto pastebėkime, kad čekistai šiuo atveju nebuvo originalūs ir panaudojo gerai išbandytą ir tais laikais puikiai veikusią priemonę – išdavysčių grandinę. Tiesa, ta grandinė šįsyk nebuvo labai ilga.

Ankstyvą 1953 metų pavasarį MGB jau žinojo, kad J. Žemaitis įsikūręs bunkeryje Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių miške, kad pogrindžio vadas sunkiai atsigauna po patirto insulto ir kad ryšį su išoriniu pasauliu jis palaiko per vienintelį žmogų – J. Palubecką-Simą. Apie tai liudijo tiek pas sučiuptus partizanus rasti dokumentai, tiek čekistų agentų pranešimai. Taigi, Simas buvo vienintelis siūlo galas vedantis pas partizanų generolą.

Gavę žinių apie tai, kad Simas po žiemos ėmė rodytis Šimkaičių miško apylinkėse, čekistai rengėsi sugauti J. Žemaičio ginklanešį. Tam užverbuoto ryšininko sodyboje Pamituvio kaime buvo surengta pasala. Naktį iš balandžio 13-osios į 14-ąją operacija atnešė pirmuosius vaisius – saugumiečiai sučiupo į sodybą atėjusį partizaną.

Tačiau į čekistų tinklus įkliuvo ne ta žuvis. Paaiškėjo, kad suimtasis kovotojas buvo ne Simas, o Vaidoto rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Tačiau ir toks laimikis jau reiškė nemažai, mat užverbavę Rolandą, saugumiečiai tikėjosi nesunkiai surasti J. Palubecką.

Simo verbavimui buvo nutarta panaudoti ne bizūno, o meduolio metodą, pažadant laisvę ne tik jam, bet ir ką tik dešimčiai metų lagerių nuteistai partizano sužadėtinei. Kad šie pažadai atrodytų realesni, Rolandas jau šeštą dieną po suėmimo gavo įkvėpti laisvės oro. Gražią pavasario dieną lydimas agento smogiko jis buvo išleistas pasivaikščioti po Kauną. P. Narbutas svaigo ne tik nuo balandžio saulės ir viltimi dvelkiančio balandžio vėjo, bet ir nuo alkoholio, kuriuo vienoje užkandinėje jį pavaišino palydovas. Būtent tą dieną agentas pranešė, kad Rolandas patikėjo greitai būsiąs laisvas.

Dabar beliko tik įtvirtinti kovotojo sąmonėje užgimstantį apsisprendimą. Todėl gegužės pirmąją jam ir kitiems verbuojamiesiems buvo surengta didelė “šventė“. Už MGB kabineto langų šurmuliuojant gegužės 1-osios demonstracijai ir skambant “džiūgaujančių“ darbo žmonių šūkiams, prie šventiškai padengto stalo susirinko aštuoniolika agentų ir užverbuotų partizanų, tarp kurių buvo išdavikais tapę Šiaurės Rytų srities vadas Jonas Kimštas, Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis, Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas ir čekistų sučiuptas desantininkas Klemensas Širvys. Visi laisvi, visi laimingi, visi jau iš anksto sveikina apsisprendus nutraukti kovą ir pasekti jų pavyzdžiu… P. Narbutui tai negalėjo nepadaryti įspūdžio.

Taigi, galutinai palūžęs Rolandas papasakojo čekistams viską, ką žinojo apie J. Žemaitį, tačiau nurodyti, kur tiksliai yra J. Palubecko bunkeris, kuriame žiemojo partizanų generolas, jis negalėjo. Čekistams neliko nieko kita, kaip, panaudojus P. Narbutą, sučiupti vienintelį šią paslaptį žinojusį partizaną Simą.

P. Narbutas sutiko talkinti čekistams. Jis parašė J. Palubeckui laišką, kuriame kvietė susitikti ir, saugumiečių akylai stebimas, atidavė jį ryšininkui. Gegužės 11-ąją dieną iš sužinojo, kad susitikimas paskirtas rytojaus dieną Šimkaičių miške.

J. Palubeckas susitikimo vietoje pasirodė apie šeštą vakaro. Pokalbis buvo neilgas, tačiau svarbus – Simas patvirtino, kad vyriausiasis vadas tebėra jo bunkeryje, o sprendžiant iš to, kad lietingą dieną J. Palubecko drabužiai buvo beveik sausi, slėptuvė galėjo būti įrengta visai netoli susitikimo vietos. Trumpai pasišnekučiavę, abu vyrai sutarė vėl susitikti gegužės 23-ąją, per Sekmines.

Kodėl saugumiečiai iš karto nesuėmė J. Palubecko, nesunku paaiškinti. Šia operacija domėjosi pats MGB vadovas Lavrentijus Berija, tad norint pradėti operaciją, reikėjo jo sankcijos. Kur kas sunkiau paaiškinti kitą dalyką: gegužės 23-ąją į Vilnių atsiųstoje šifruotoje J. Berijos telegramoje buvo nurodyta kol kas neliesti Simo. Tačiau vietos čekistai šį nurodymą ignoravo. Kodėl? Į šį klausima atsakysime kiek vėliau, o dabar grįžkime prie to, kaip klostėsi įvykiai per lemtingąsias Sekmines.

Naktį į gegužės 23-ąją P. Narbutas, dabar jau tapęs MGB agentu Vaidila, atvyko į Šimkaičių mišką. Už kelių žingsnių krūmuose užsimaskavo du smogikai. Dar trys smogikai ir keturi čekistai slėpėsi už keliasdešimties metrų. Likusieji saugumiečiai laukė už poros kilometrų esančioje sodyboje.

Apie tai, kas vyko toliau įvairiuose čekistų dokumentuose nurodoma kiek skirtingai – skiriasi tiek suėmimo detalės, tiek jo laikas. Vienoje iš versijų J. Palubeckas susitikimo vietoje pasirodė dvidešimt minučių po antros. Vyrai spėjo persimesti vos keliais žodžiai kai smogikas davė P. Narbutui ženklą veikti. Šis apkabino Simą ir užlaužė jam rankas. Tuo tarpu iš krūmų iššokę smogikai pargriovė kovotoją ant žemės ir užspaudė jam burną. Tuo pat metu pribėgę čekistai surišo J. Palubecką ir skubiai išsitempė jį tolėliau nuo susitikimo vietos.

Čekistai matyt tikėjosi, kad iš pasalų užkluptas Simas iš karto parodys J. Žemaičio bunkerį, tad tardyti jį pradėjo čia pat, miške. Tačiau nieko nepešė, tad suimtąjį išsivežė į Vilnių. Čia J. Palubeckas be pertraukos buvo tardomas tris paras, tačiau nemigos ir mušimų iškankintas partizanas atkakliai tylėjo. Jo tardymo protokoluose nuolat kartojasi tas pats įrašas: “Pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą Žemaitį atsisakau“.

Tačiau gegužės 29-osios protokole atsispindi netikėtas lūžis. “Aš pergalvojau ir supratau, kad banditų kova šiuo metu betikslė (…). Norėdamas išvengti kraujo praliejimo, nutariau duoti teisingus parodymus. (…). Galiu bunkerį parodyti išvykęs į vietą.“

Kas palaužė ištikimąjį J. Žemaičio bendražygį? Gal susitikimas su išdavikais J. Jankausku ir K. Širviu, mėginusiais įtikinti partizaną, kad kovoti beprasmiška? Gal jo suėmimui vadovavusio čekisto Nachmano Dušanskio pažadas, garantuoti jam gyvybę, laisvę ir net darbą? (Šis pažadas, J. Palubeckui reikalaujant, buvo surašytas ant popieriaus ir patvirtintas vidaus reikalų ministro Jono Vildžiūno parašu.). Gal būta ir kitų priežasčių?

Šiaip ar taip auštant J. Palubeckas su čekistų pilna automobilių kolona išvyko Jurbarko link, pas nieko neįtariantį savo vadą.

Čekistų gniaužtuose

Tuo tarpu bunkeryje su J. Palubecko seserimi Elena ir medike Marijona Žiliūte likęs J. Žemaitis jau suprato, kad trečia dieną negrįžtančiam Simui kažkas nutiko – iki šiol taip ilgam jis niekuomet nedingdavo. Apie tai, kad ištikimiausias kovos draugas gali išduoti jo slėptuvę, partizanų vadas net negalvojo. Vis dėlto J. Žemaitis nutarė palūkėti 4-5 dienas, kol baigsis maisto atsargas, o tuomet dėl visa ko pereiti į atsarginį bunkerį. Tačiau buvo jau per vėlu.

Gegužės 30-ąją apyaušriu Šimkaičių miške pasirodė grupė iki dantų ginkluotų čekistų. Šiek tiek priešakyje, apgaubtas kariška palapine – apsiaustu, surištomis už nugaros rankomis sunkiai vilko kojas J. Palubeckas, vesdamas priešą į 48-ąjį miško kvartalą, link J.Žemaičio slėptuvės. Visą kelią Simo neapleido viltis, kad jam neteks tapti išdaviku: galbūt J. Žemaitis po draugo dingimo suprato, kad šis atsidūrė priešo rankose? Galbūt jis spėjo palikti savo slėptuvę, ir ęekistams nepavyks suimti partizanų generolo?

Deja, šios viltys buvo tuščios. Dar neišaušus, čekistai tyliai apsupo bunkerį. Apie 11 valandą ryto prie bunkerio prisiartino dvi figūros: čekistas, ginkluotas granatomis su migdomosiomis dujomis, ir J. Palubeckas, nešinas maišeliu su maisto produktais.  „Tai aš, Simas“, – dusliai šūktelėjo J. Palubeckas į ventiliacijos angą. Tačiau slėptuvės dangtis nepakilo. Ir Simui vėl blykstelėjo viltis, kad joje galbūt nieko nėra ir jam neteks šokti vidun, kad sutrukdytų savo buvusiam kovos draugui nusišauti: būtent tokią misiją šioje operacijoje jam buvo patikėję enkavedistai.

Minutės ilgos kaip valandos. Dangčiui vis nepakylant čekistai nutaria nebelaukti – vienas iš jų per ventiliacijos angą meta granatą su migdomosiomis dujomis. Tuomet paaiškėja, kad slėptuvėje kažkas yra – viduje pasigirsta du duslūs šūviai ir stoja mirtina tyla. Galiausiai enkavedistai ryžtasi pakelti bunkerio dangtį, tačiau lįsti vidun nedrįsta – duobėje pilna migdomųjų dujų. Viduj esančius žmones į viršų iškelia, kaip negyvėlius, užkabinę kabliais. Tarp jų – ir granatos skeveldra sužeistas J. Žemaitis.

Pravėdinę duobę, čekistai sušoka vidun, tempia iš ten daiktus, ginklus. Svarbiausias jų trofėjus – J. Žemaičio portfelis su dokumentais. Patį partizanų vadą ir su juo buvusias dvi moteris meta į sunkvežimio kėbulą. Per kareivių rankas keliauja naminės butelis – dabar galima ir atšvęsti.

L. Berija prieš A. Sniečkų

Prieš tęsdami pasakojimą apie tolimesnį J. Žemaičio likimą, atsakykime sau į klausimą, kodėl Lietuvos SSR čekistams buvo taip svarbu sugauti vyriausiąjį ginkluoto pogrindžio vadą? Suprantama, kad LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko suėmimas galėjo demoralizuoti dar kovojančius partizanus, tačiau tuo metu miške aktyviai veikė gal tik pora šimtų vyrų, o ir su šiais J. Žemaitis beveik neturėjo ryšio. Žymiausi partizanų vadai buvo arba žuvę, arba tapę išdavikais. Taigi, tiesioginės įtakos kovai su blėstančiu ginkluotu pogrindžiu J. Žemaičio areštas jau negalėjo turėti.

Vis dėlto pogrindžio prezidentas buvo reikalingas tiek Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui, tiek sovietų saugumo šefui L. Berijai, nors kiekvienas iš jų siekė savų tikslų.

Tuo metu, kai buvo suimtas J. Žemaitis, nuo J. Stalino mirties nebuvo praėję nė trys mėnesiai. Sovietų diktatoriui neįvardinus savo įpėdinio, Kremliaus užkulisiuose virė arši kova dėl valdžios, kurioje aiškiai pirmavo Vidaus reikalų ministras bei Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas L. Berija. Jau kitą dieną po J. Stalino mirties sujungęs Valstybės Saugumo ir Vidaus reikalų ministerijas ir tapęs naujos žinybos vadovu, jis sutelkė savo rankose milžinišką jėgą. Viešai ir aktyviai priešintis L. Berijos planams tapo pavojinga. Dabar buvęs vyriausiasis Kremliaus budelis skubėjo pradėti įgyvendinti savo reformas. Jau balandžio mėnesį L. Berija pasiūlė SSKP CK daugybę šokiruojančių naujovių tiek vidaus, tiek užsienio politikoje: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG‘o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių. Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD o vėliau MGB tardymų. Tačiau prieš įgyvendindamas tolimesnius planus, L. Berija turėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus senąją stalininę gvardiją.

Vienas iš tokių užkietėjusių staliniečių yra ir Lietuvos komunistų partijos vadovas A. Sniečkus. L. Berija skubiai ieško argumentų, leisiančių juo nusikratyti. Ir štai čia bet kokį pasipriešinimą  J. Stalino valdžiai negailestingai triuškinęs L. Berija staiga pasirodo kone ginkluotos lietuvių rezistencijos gynėjas. Iš Sovietinės Lietuvos MVD jis skubiai pareikalauja išsamiai išanalizuoti, kaip buvo slopinamas partizaninis judėjimas. Tokio užklausimo tikslas buvo suprantamas: reikėjo truks plyš parodyti, kad partizaninį judėjimą Lietuvoje sukėlė būtent nacionalinės politikos neišmanančio A. Sniečkaus  nepagrįstos represijos prieš niekuo dėtus gyventojus. Studijuodamas gautus dokumentus ir slaptai į Lietuvą atsiųsto savo padėjėjo pateiktą informacija, L. Berija, ima rengti pažymą apie nepatenkinamą padėtį Lietuvoje.

1953 metų gegužę L. Berija SSKP CK prezidiumui siunčia raštą, kuriame nurodomi Lietuvos saugumo žinybos darbo trūkumai, kovojant su pogrindžiu. Sovietinės Lietuvos vadovai kaltinami tuo, kad patys sukėlė antirusiškas ir antisovietines nuotaikas, nes jų spendimais į aukščiausius valdžios postus buvo skiriami rusai, o tai trukdė suartėti su žmonėmis. Nepraėjus nė savaitei SSKP CK vadovybė pareiškė, kad LKP vykdyta nacionalinė politika esanti svarbiausia priežastis, trukdanti pažaboti „buržuazinį nacionalizmą“. Pats A. Sniečkus kaltinamas tuo, jog neišmano „lenininės-stalininės nacionalinės politikos“, nesugeba pažaboti partizanų judėjimo, nekontroliuoja padėties, ir apskritai neturi realios valdžios. Tačiau svarbiausia, jog nutarime pripažįstama, kad tikroji valdžia Lietuvoje priklauso „pogrindžio prezidentui Jonui Žemaičiui“. Ši frazė oficialiame Kremliaus dokumente atrodo stačiai neįtikėtina, nes ja tarsi pripažįstama, kad pogrindžio partizanų vadas yra tikrasis faktinis Lietuvos vadovas.

Kaip matome, abu politiniai oponentai taktikos lygmenyje siekė visiškai priešingų tikslų. L. Berijai buvo reikalingas laisvas ir veikiantis J. Žemaitis, kaip įrankis sudoroti A. Sniečkų ir jo aplinką. Tuo tarpu LKP vadovas skubėjo suimti Lietuvos partizanų vadą, kad paneigtų jam mestus kaltinimus ir įrodytų, jog jis, o ne pogrindžio kovotojai kontroliuoja padėtį Lietuvoje. Tai štai kodėl L. Berija siuntė į Vilnių telegramą, nurodydamas neskubėti areštuoti J. Palubecko! Tai štai kodėl A. Sniečkaus spaudžiami Lietuvos čekistai, šį savo vadovo nurodymą ignoravo!

Apie J. Žemaičio sulaikymą (būtent sulaikymą, o ne suėmimą, nes formaliai Lietuvos pogrindžio vadas kol kas nebuvo suimtas) LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas L. Berijai pranešė birželio 3 dieną. Kodėl buvo laukiama net tris dienas – sunku pasakyti. Greičiausiai buvo tikimasi, kad J. Žemaitis iki to laiko duos kokių nors vertingų parodymų. Tačiau per pirmąjį tardymą J. Žemaitis nieko reikšmingo nepasakė. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojo Leonardo Martavičiaus rašte L. Berijai sakoma, kad “duoti konkrečius parodymus apie praktinę veiklą, ryšių punktus, asmenis, susijusius su juo antisovietiniame darbe, o taip pat apie grupės paruošimą permesti į užsienį “Peteris“ (taip dėl konspiracijos čekistai vadino J. Žemaitį – aut) atsisako, motyvuodamas, kad nenori jam žinomų žmonių pakišti MVD smūgiui“.

Birželio 9 dieną J. Vildžiūnas pagaliau praneša L. Berijai, kad po pokalbio su agentu “Jurginu“ (taip buvo vadinamas išdavystės kelią pasirinkęs J. Kimštas), J. Žemaičio elgesyje įvyko lūžis, tačiau operatyviai panaudoti sergančio partizano vado neįmanoma. Vienintelis būdas kaip nors paveikti likusius miškuose būtų buvę J. Žemaičio laiškai. Tačiau juos būtų galima siųsti tik per J. Palubecką, o šis, atgailaudamas dėl pirmosios savo išdavystės, bendradarbiauti su čekistais kategoriškai atsisakė.

Taigi, čekistai nutarė J. Žemaitį ir J. Palubecką “perauklėti“ geruoju. Tiesą sakant kitokio pasirinkimo jie ir neturėjo – taikyti tardomiesiems “fizinio poveikio priemones L. Berija buvo uždraudęs jau anksčiau. Ir jei tardydami J. Palubecką, čekistai savo viršininko draudimo galėjo nepaisyti, tai liesti J. Žemaičio, kuriuo asmeniškai domėjosi L. Berija, jie nedrįso. Maža to, J. Žemaitį apžiūrėjo gydytojas, o jam slaugyti buvo pasitelkta E. Palubeckaitė.

Toks elgesys davė šiokių tokių rezultatų. Birželio 12-ąją J. Žemaitis sutiko parašyti dokumentą, kurį pavadino “Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS (Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – aut.) sužlugimo iki šių dienų.“ Greičiausiai pogrindžio prezidentas tikėjosi, kad šis dokumentas kada nors taps viešai prieinamas ir išliks istorijai.

Apybraižą J. Žemaitis rašė 8 dienas, tačiau taip jos ir nebaigė. Jo baudžiamojoje byloje esančio rankraščio tekstas 20 puslapyje nutrūksta neužbaigtu sakiniu.

Kas gi nutiko? Atsakymą į šį klausimą galima rasti J. Vildžiūno birželio 17-osios rašte L. Berijos pavaduotojui Nikolajui Sazykinui. Jame skubama informuoti, kad J. Žemaitis yra pasirengęs pranešti viską apie save ir apie pogrindį. Po trijų dienų iš Maskvos atskrieja nurodymas – skubiai atgabenti sulaikytąjį pas L. Beriją.

Paslaptingos „derybos“ su kaliniu

Ankstų birželio 23-osios rytą, lydimas sargybos ir paties L. Martavičiaus J. Žemaitis buvo įlaipintas į karinį lėktuvą. 15 minučių po vidudienio Lietuvos pogrindžio vadas jau buvo Maskvos Lubiankos kalėjime, kurio viršininkui nurodyta „laikyti jį atskiroje kameroje ir organizuoti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos.“

Vėlų birželio 25-osios vakarą „kalinys Nr. 21“ išvedamas iš kameros ir lydimas į kabinetą, kur jo laukia L. Berija. Apie ką visą valandą kalbėjosi šie nesutaikomi priešai, niekas nežino ir vargu ar greitai sužinos – L. Berijos archyvai tebėra įslaptinti ir greičiausiai nebus prieinami dar ne vienai kartai.

Belieka tik versijos ir analogijos. Yra žinių, kad L. Berija panašiam pokalbiui buvo pasikvietęs ne vien Lietuvos pogrindžio vadą. Iš gulago pas jį buvo atvežtas ir Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus bei keli Vakarų Ukrainos partizaninio pasipriešinimo vadovai. Pokalbiuose su jais L. Berija neva žadėjęs suteikti respublikoms platesnę autonomiją, o patiems pasipriešinimo vadams siūlęs reabilitaciją ir plačius įgaliojimus.

Sprendžiant iš pokalbio su ukrainiečiais galima spėti, jog kažką panašaus L. Berija galėjo siūlyti ir J. Žemaičiui. Šiaip ar taip, būtent tuomet partizanų vadas pirmą kartą buvo vadinamas ne „banditu“ o „Lietuviško ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovu“ ir net „pogrindžio prezidentu“, tarsi tai  būtų dviejų valstybių – okupuotos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas. Beje, minėti žodžiai vėliau dings iš čekistų ataskaitų.

Aišku viena – šis keistas pokalbis buvo dar vienas ėjimas sudėtingame L. Berijos žaidime, o J. Žemaičiui jame buvo skirtas tikrai ne pėstininko vaidmuo. Galbūt L. Berija norėjo užsitikrinti paramą okupuotuose kraštuose ir tuo pačiu palenkti į savo pusę pasaulio viešąją nuomonę, jos akyse tapdamas „tautų valios reiškėju“?  Į šį klausimą šiandien jau niekas neatsakys. Juo labiau, kad susitikimas su J. Žemaičiu buvo paskutinis ėjimas L. Berijos pradėtoje partijoje. Kitą dieną sušauktame SSKP CK Prezidiumo posėdyje visagalis saugumo vadovas buvo suimtas, apkaltintas “antipartine ir antivalstybine veikla“, paskubomis nuteistas ir tų pačių metų gruodžio 23-ąją sušaudytas kaip „buržuazinių nacionalistų ir tarptautinio imperializmo agentas“.

Po L. Berijos suėmimo J. Žemaičio statusas pasikeitė. Liepos 13 dieną SSRS vidaus reikalų ministrui Sergejui Kruglovui sankcionavus jo suėmimą, Lietuvos pogrindžio vadas tapo paprastu kaliniu. Po trijų dienų jam buvo pateikti kaltinimai tėvynės išdavimu, teroru ir grupine veikla. Iki rugpjūčio 26-osios Maskvoje vykę tardymai nedavė rezultatų – J. Žemaitis nepateikė čekistams jokių naujų duomenų. Dėl jo parodymų nė vienas žmogus nebuvo suimtas.

Rugpjūčio 30-ąją J. Žemaitis kalinių traukiniu išgabentas į Vilnių. Čia jis visiškai pakeitė taktiką – atsisakė duoti bet kokius parodymus ir pasirašinėti tardymo protokolus. Visos čekistų iliuzijos, kad Lietuvos partizanų vadą pavyks užverbuoti taip pat žlugo. Tad nebeliko nieko kita, kaip perduoti J. Žemaičio bylą teismui.

Birželio 1-9 dienomis vykusiame uždarame Pabaltijo karinio tribunolo posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 26-ąją Maskvos Butyrkų kalėjime.

J. Žemaičio palaikai buvo sudeginti kalėjimo krematoriume. Neliko kapo, neliko kryžiaus. Tačiau liko Lietuvos pogrindžio prezidento teisme pasakyti žodžiai: “Visus pogrindžio veiksmus, kurių dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. (…) Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vykdžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s