Laisvės kovos už spygliuotų vielų

9f0eec773c35d1199bdc550e36875bfe85f8278f

Kiek anksčiau prisiminę pirmomis 1953-ųjų birželio dienomis prasidėjusį Norilsko politinių kalinių streiką, tapusį visos sovietinės Gulago sistemos pabaigos pradžia, pakalbėkime ir apie kitą visuotinio politinių kalinių pasipriešinimo atvejį. Šis streikas vyko už tūkstančio kilometrų nuo Norilsko esančioje Vorkutoje. Šie įvykiai įžiebė naują pasipriešinimo ugnį, liepsnojusią iki pat 1956-ųjų. Po tais metais įvykusio garsiojo SSKP XX suvažiavimo, kuriame Nikita Chruščiovas pasmerkė stalinines represijas, beveik visi politiniai kaliniai buvo amnestuoti. Visuotinio Gulago nuteistųjų streiko taip ir neprireikė.

 Čia įvykiai klostėsi beveik pagal Norilsko scenarijų. Impulsą streikui Vorkutoje taip pat davė iš Karagandos atvežti politiniai kaliniai, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, o pretekstu neramumams tapo dviejų niekuo dėtų nuteistųjų žūtis. Viskas prasidėjo tuomet, kai sustiprinto režimo barake uždaryti iš Karagandos atvežti nuteistieji pamėgino prasiveržti į lagerio zoną. Sargybiniui pradėjus šaudyti iš bokštelio, kulkos pakirto ramiai prie barakų sėdėjusius niekuo dėtus kalinius. Vienas iš jų buvo lietuvis studentas Vytautas Maknevičius. Šis įvykis perpildė kalinių kantrybės taurę. Nedelsiant buvo sudarytas streikų komitetas, kuriam faktiškai vadovavo Stasys Ignatavičius, jam talkino zarasiškis studentas Vladas Šiška ir šiaulietis Vytautas Vaineikis.

Palyginus su Norilsko įvykiais, Vorkutos streikas buvo organizuotas geriau. Čia veikė sava milicija, maisto skirstymo komitetas ir kitokios iš kalinių sudarytos struktūros. Be to, nuteistiesiems pavyko perimti savo žinion visus Vorkutos lagerius jungusį telefono ryšį ir taip koordinuoti veiksmus.

“Visos šachtos tarpusavyje buvo surištos komutatoriais. Kol čekistai susigaudė, kas čia iš tikrųjų vyksta, apie prasidėjusius streikus tais komutatoriais buvo pranešta visoms Vorkutos šachtoms, kurių tuo metu ten buvo apie 20. Čekistai, žinoma, paskubėjo tą ryšį nuraukti, tačiau kaliniai įsigudrino vieni kitiems žinias perduoti veidrodėliais, švitindami kaimynams ir t.t. Tada buvo vasara, saulėtos dienos ir tiesiog švitindavo Morzės abėcėle…“, –  radijo laidoje “Laisvės kryžkelės“ pasakojo įvykių liudytojas ir aktyvus jų dalyvis ukmergiškis Edvardas Burokas.

Vorkutos kaliniai buvo pasirengę ir aktyviems veiksmams. Tą liudija toks rugpjūčio 31-ąją įvykusios Minlago partinio aktyvo susirinkimo protokolas: “Š.m. rugpjūčio 29 d. operatyvinis skyrius sutrukdė šachtų Nr. 11-12 ruošiamą diversiją; ten aptiktas ir paimta 3 kg 200 g sprogstamosios medžiagos ir kapsulės – detonatoriai.“ Atkreipkime dėmesį į tai, kad sprogmenys aptikti praėjus beveik mėnesiui nuo tos dienos, kai buvo sušaudyti 29-osios šachtos kaliniai. Galima numanyti, kad nuteistieji rengė atsaką į kruviną susidorojimą.

Po įvykių šioje šachtoje streiko komitetas nutarė sustabdyti pasipriešinimą ir paragino kalinius išeiti į darbą. Tačiau represijų tai nesustabdė: pirmomis rugpjūčio dienomis komiteto vadovai buvo suimti, o keturi iš jų, tarp kurių buvo ir S. Ignatavičius, po kelių mėnesių nuteisti sušaudyti. Tiesa, vėliau mirties nuosprendis jiems buvo pakeistas 25 metais sustiprinto režimo lagerių.

Numalšinus Vorkutos sukilimą, kaliniai kurį laiką negalėjo atsitokėti nuo patirto šoko. Tačiau pasipriešinimo žarijos ruseno ir toliau. Netrukus jos įsiplieskė nauja liepsna.

“Anglies kasyklose buvo vykdomi diversiniai aktai, sprogdinami mechanizmai, įrengimai, elektros pastotės. Šioje veikloje aktyviai reiškėsi E. Buroko, E. Laugalio, V. Svilo ir E. Smetonos suburtos grupės, kurios 1954 m. susijungė su LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – aut.) grupėmis. Pradėta bendrauti su kitų tautybių politinių kalinių organizuotomis grupėmis, kurias ėmė vadinti bendru vardu “Sojuz borcov za svobodu“ (Laisvės kovotojų sąjunga). Taip brendo jėgos bendram politinių kalinių sukilimui“, skaitome įvykių liudytojo ir dalyvio Vinco Gurskio prisiminimuose.

Pasipriešinimui organizuoti buvo pasitelkta ir pogrindžio spauda, ir kiti komunikacijos būdai. Rusų kalba leidžiamas laikraštis “Severnoje sijanije“ paskelbė keletą atsišaukimų, raginančių Vorkutos lagerių kalinius rengtis visuotiniam streikui. Lietuviai beveik visuose lageriuose kūrė LLKS komitetus, kuriems vadovavo patyrę ir autoritetingi žmonės, vėliau tapsiantys šachtų streiko komitetų vadovais. Iš atsišaukimų ir sukilimo planų buvo aišku, kad dabar kaliniai nebesitenkins iškovotais režimo palengvinimais, o sieks didesnių tikslų, kurių svarbiausias buvo laisvė ir jos idėjų triumfas.

Taikos nebus. Tą puikiai suprato tiek nuteistieji, tiek čekistai. Pastarieji, atrodo, buvo gerokai pasimetę – kovai su puikiai pasirengusiais ir kvalifikuotais streiko organizatoriais jie negalėjo priešpastatyti nieko kita, išskyrus jau išbandytas represijas. Tačiau jomis lagerių vadovybė  tik priartino sukilimo pradžią.

Užuot išsklaidę numanomus sukilimo vadus, čekistai, patys to nenorėdami tik dar labiau juos sutelkė, mat už menkiausius nusižengimus ar net įtarimus šie buvo gabenami į ypatingąjį griežto režimo 62-ąjį lagerį. Dabar, būdami drauge, sukilimo vadovai galėjo veikti daug efektyviau. Tad netrukus į minėtą lagerį buvo perkeltas ir LLKS štabas. Kaip prisimena E. Burokas, “buvo sudaryta nauja ryšių sistema. Iš gretimos 8-osios šachtos atvesdavo remontininkų brigadą, kuriai vadovavo Stasys Laskauskas. Jis tapo ir tiesioginiu ryšininku. Išskaptavęs kaplio kote tuštumą, didžiai rizikuodamas, kasdien pirmyn ir atgal nešė atsišaukimus, nurodymus, laikraštėlius ir pinigus, kuriais kitų lagerių kaliniai rėmė čia esančius. Jis visą korespondenciją perduodavo Jonui Navakui, o šis per ištremtus Pavolgio vokiečius su motociklais išvežiodavo adresatams.“

Svarbu ir tai, kad LLKS štabo ir streiko komiteto nariai jau nebebuvo atkirsti nuo išorinio pasaulio. Sužinoti apie tai, kas vyksta už spygliuotų vielų, jie galėjo klausydami kauniečio studento Povilo Ulozo pagaminto detektorinio radijo imtuvo. Taip kalinius pasiekė žinia apie 1945 metais įvykusią Jaltos konferenciją, kurioje Baltijos šalys, Vakarų Baltarusija ir Vakarų buvo perduotos valdyti Sovietų Sąjungai.

S. Ignatavičius parengė kreipimąsi į visus Vorkutos politinius kalinius. Kreipimosi esmė tokia: Vakarai 1945-aisiais mus išdavė. Per pastarąjį dešimtmetį mes nenutraukėme kovos nei okupuotuose savo kraštuose, nei lageriuose, todėl kreipiamės į lietuvius, latvius, estus, baltarusius ir ukrainiečius 1955 metais skelbti visuotinį streiką. Kreipimesi pabrėžiama, kad kaliniai sutiktų su kompromisu ir nelaisvėje dirbtų tik savo Tėvynėje. Tačiau čia, svetimoje žemėje jie sieks tapti laisvais žmonėmis.

Čekistai turėjo informacijos apie rengiamą sukilimą, tačiau nei apie jo datą, nei apie vadovus jie nieko taip ir nesužinojo. Lagerių vadovybei teliko viena priemonė – per savo agentūrą platinti dezinformaciją, neva streiką rengia jos pačios siųsti provokatoriai, o rengiamos akcijos tikslas – išprovokuoti susidūrimus su valdžios atstovais ir taip susidoroti su politiniais kaliniais bei atkurti buvusį ypatingąjį režimą. Tačiau tai nepadėjo. Streiko komiteto informacijos sistema veikė nepalyginamai geriau. Be to, sukilėlių žvalgybai pavyko įtikinti čekistus, kad sukilimas prasidės rugpjūčio pradžioje. Tuo tarpu apie tikrąją visuotinio streiko pradžios datą – 1955 metų liepos 21-ąją žinojo tik centrinis streiko komitetas ir lagerių komitetų pirmininkai.

Vis dėlto sukilimo pradžią teko kiek paankstinti. Tokį sprendimą lėmė 4-joje šachtoje įvykęs incidentas. Dėl konflikto su konvojaus kareiviais negrįžus vienos pamainos darbininkams, kiti lagerio kaliniai atsisakė eiti į darbą. Mėgindami demoralizuoti nuteistuosius, čekistai paskleidė gandą, kad visi šachtos darbininkai sušaudyti. Kai kurie kaliniai, matydami sustiprintą lagerio apsaugą, ėmė dvejoti, ar verta pradėti streiką, nes jis galįs baigtis taip pat, kaip 1953-ųjų vasarą.

Sukilėlių vadovai aiškiai suprato: arba streikas prasidės tuoj pat, arba – niekada. Auštant liepos 19-osios rytui visuose Vorkutos lageriuose prasidėjo tai, kas čekistų dokumentuose vadinama “pabaltijiečių sukilimu“.

Vykdydami streiko instrukcijas, 5 valandą ryto visuose lageriuose pasirodė peiliais ginkluoti LLKS aktyvistai ir perspėjo visus kalinius, kad neitų į darbą. Tuomet visose zonose paskelbtas karinis režimas ir išstatytos nuteistųjų sargybos.

Tiesa, viename lageryje sumanymas nepavyko. Kaliniams neįvykdžius minėtos instrukcijos, kareiviai naktį perkirpo spygliuotas vielas ir, įsiveržę į lagerį sumušė miegojusius nuteistuosius. Tačiau tai buvo kone vieninteliai streikininkų nuostoliai.

Atomazgos ilgai laukti neteko. Lagerių vadovybė greitai suprato, kad šį kartą palaužti susitelkusių ir gerai organizuotų nuteistųjų jai nepavyks. Tai, matyt jautė ir Kremliuje jau spėjęs įsitvirtinti Nikita Chruščiovas, ir kiti SSKP politinio biuro nariai. Padėtis iš tiesų buvo grėsminga: kaliniai grasino pradėti sprogdinti šachtas ir padaryti taip, kad jos būtų netinkamos eksploatuoti mažiausiai šimtą metų. O tai jau būtų rimtas smūgis ne tik Gulago, bet ir visos sovietinės imperijos ekonomikai.

Taigi, valdžiai nebeliko nieko kita, kaip tik patenkinti visus kalinių reikalavimus. SSRS Vorkutos pataisos darbų lagerių politinio skyriaus ataskaitoje apie 1955 metų II pusmečio darbą rašoma: “Iki 1956 metų sausio 1 dienos apgyvendinti už zonos išleisti 14919 žmonių, palengvinto režimo – 12264, bendrojo režimo – 19210 žmonių.“

Išsigandusi valdžia darė viską, kad tik nuteistieji eitų į darbą. Pasiekus tokią pergalę, anglies gavyba visos Vorkutos šachtose buvo atnaujinta.

Pergalės kaina šį kartą buvo palyginti nedidelė. 300 aktyvesnių kalinių buvo išsiųsti į Taišeto lagerius, o 47 sukilimo organizatoriai atsidūrė Vladimiro kalėjime. Tačiau laisvės troškimas liko gyvas net už kalėjimo sienų. 1956 metų vasarą čia buvo surengtas kalinių maištas. “Išdaužyti kalėjimo langai. Mieste buvo girdėti iš kalėjimo sklindantys šūkiai: “Laisvės!“, “Gėda KPSS!“ Maištas baigėsi paliaubomis ir pažadais už maištą nieko nebausti. Kalėjimo režimas palengvėjo“, – prisimena įvykių liudytojas Antanas Latūžys.

Po tais pačiais metais įvykusio garsiojo SSKP XX suvažiavimo, kuriame N. Chruščiovas pasmerkė stalinines represijas, beveik visi politiniai kaliniai buvo amnestuoti. Visuotinio Gulago nuteistųjų streiko taip ir neprireikė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s