Aba Kovneris: teroristas, svajojęs apie šlovę

AL-01

Diskusijose, kilusiose po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius išniekino Lietuvos didvyrio Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimą, dažnokai minima ir Vilniaus senamiestyje kabanti atminimo lenta, skirta Abai Kovneriui – buvusiam Vilniaus geto kaliniui, o vėliau – tarptautinės teroristų organizacijos “Na­kam“ vadovui. Šis keršto apakintas veikėjas planavo teroro aktus Europoje, galėjusius pražudyti šimtus tūkstančių niekuo dėtų žmonių. Laimei, įgyvendinti savo sumanymo teroristui nepavyko.

1944-ųjų pa­bai­go­je Rau­do­na­jai ar­mi­jai užė­mus Ry­tų Eu­ro­pą, žy­dų par­ti­za­nai ėmė or­ga­ni­zuo­ti ma­si­nę ne­le­ga­lią emig­ra­ci­ją į Pa­les­ti­ną. Ju­dė­ji­mas, pa­si­va­di­nęs “Bri­cha“ (“Pa­bė­gi­mas“), iš pra­džių bu­vo sti­chiš­kas. Ta­čiau 1945-ųjų sau­sį Liub­li­ne vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me, ku­ria­me da­ly­va­vo A.Kov­ne­ris, I.Cu­ker­ma­nas, jo žmo­na Ci­vi­ja Liu­bet­kin ir ki­ti žy­dų ko­vi­nių bū­rių va­dai, su­si­vie­ni­ję į gru­pę “Cha­ti­vat a-sri­dim“ (“Iš­gy­ve­nu­sių­jų bri­ga­da“), pa­dė­jo cen­tra­li­zuo­tos or­ga­ni­za­ci­jos pa­ma­tus. Tų pa­čių me­tų ko­vo mė­ne­sį Bu­ka­reš­te A.Kov­ne­ris ir C.Liu­bet­kin už­mez­gė ry­šį su pog­rin­di­ne or­ga­ni­za­ci­ja “Mer­kaz le-go­la“ (“Dias­po­ros rei­ka­lų cen­tras“), ku­riai pri­klau­sė Žy­dų bri­ga­dos ir ki­tų Ita­li­jo­je dis­lo­kuo­tų bri­tų ar­mi­jos žy­diš­kų da­li­nių ka­riai. Pa­si­bai­gus ka­rui, abi or­ga­ni­za­ci­jos pra­dė­jo koor­di­nuo­tai vež­ti pa­bė­gė­lius.

Ta­čiau, be iš­gy­ve­nu­sių žy­dų eva­kua­ci­jos į Pa­les­ti­ną, dau­ge­lis bu­vu­sių geto pasispriešinimo  veikėjų tu­rė­jo ir ki­tą tiks­lą – kerš­tą. Kai ku­rie jų, pa­dė­da­mi tau­tie­čiams pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą is­to­ri­nė­je tė­vy­nė­je, pa­tys sa­vo at­ei­ties ne­ma­tė tol, kol ne­bus at­ly­gin­ta mi­li­jo­nų žmo­nių žu­di­kams. “Ži­no­jo­me tik vie­na: jei bus žmo­nių ir pa­kaks jė­gų, rei­kia tik kerš­to! Mus val­dė ne no­ras kur­ti, o no­ras griau­ti, griau­ti vis­ką, kas tik įma­no­ma, ką tik pa­jėg­si­me“, – vė­liau pri­si­mi­nė C.Liu­bet­kin. Pa­na­šių min­čių ga­li­ma ras­ti ir A.Kov­ne­rio pri­si­mi­ni­muo­se: “Grio­vi­mas vy­ko ne ap­link mus. Jis pir­miau­sia bu­vo mu­my­se. Mes ne­įsi­vaiz­da­vo­me, kad ga­li­me ir kad tu­ri­me tei­sę su­grįž­ti į gy­ve­ni­mą, at­va­žiuo­ti į Pa­les­ti­ną, kur­ti šei­mas, kel­tis ry­tais, ei­ti į dar­bą ir jau vien taip su­ves­ti sąs­kai­tas su vo­kie­čiais.“

Tai­gi Liub­li­no su­si­ti­ki­me 1945-ųjų sau­sį gi­mė dar vie­na or­ga­ni­za­ci­ja, pa­va­din­ta “Na­kam“ (“Kerš­tas“), jos va­do­vu ta­po A.Kov­ne­ris. Jo pa­va­duo­to­jas Pa­ša Raich­ma­nas, dar ži­no­mas kaip Ic­cha­kas Avi­do­vas iš Ukrai­nos Rov­no mies­to, pri­si­me­na: “Vis­kas įvy­ko sa­vai­me. Sė­dė­jo­me prie tau­re­lės, kaž­kam ki­lo idė­ja, ir stai­ga ji at­si­dū­rė ant sta­lo. Pa­ma­tė­me, kad ši idė­ja vie­ni­ja mus vi­sus. Vi­si no­rė­jo­me ker­šy­ti.“

Ta­da kaž­kas pa­siū­lė nu­žu­dy­ti mi­li­jo­nus vo­kie­čių, už­nuo­di­jus Vo­kie­ti­jos mies­tų van­den­tie­kius. A.Kov­ne­rį ši idė­ja už­de­gė. Po dau­ge­lio me­tų jis pa­sa­kė, kad kiek­vie­nas nor­ma­lus žmo­gus to­kį su­ma­ny­mą pa­lai­ky­tų bep­ro­tiš­ku. Bet ta­da di­din­gas ir bai­sus kerš­tas vi­siš­kai ati­ti­ko jo apo­ka­lip­ti­nes nuo­tai­kas. “Už­si­de­gė­me vi­si. Bu­vo­me jau­ni ir lau­ki­niai. (…). Ne­ki­lo jo­kių abe­jo­nių, kad pa­da­ry­si­me tai, ką pa­da­ry­tų pats Die­vas, jei­gu tik jis bū­tų“, – ra­šo­ma P.Raich­ma­no pri­si­mi­ni­muo­se.

Ne­tru­kus or­ga­ni­za­ci­jos na­rių skai­čius iš­au­go de­šim­te­rio­pai – nuo pen­kių šta­bo na­rių iki pen­kias­de­šim­ties ko­vo­to­jų, tarp ku­rių bu­vo aš­tuo­nios mo­te­rys. Pa­si­da­li­ję į ke­le­tą gru­pių, or­ga­ni­za­ci­jos na­riai tu­rė­jo įvyk­dy­ti vie­ną iš dvie­jų pla­nų. “Pla­nas A“ nu­ma­tė nu­žu­dy­ti kiek ga­li­ma dau­giau vo­kie­čių, o “Pla­nas B“ ap­si­ri­bo­jo ke­liais tūks­tan­čiais ese­si­nin­kų, lai­ko­mų ame­ri­kie­čių ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lo­se.

1945-ųjų lie­pos 15 die­ną ke­tu­ri bu­vę Vil­niaus ge­to pog­rin­džio va­dai – A.Kov­ne­ris, Nis­sa­nas Rez­ni­kas, Chai­mas La­za­ras ir Eli­zie­ras Li­dovs­kis iš Rov­no – at­vy­ko į Šiau­rės Ita­li­jos kal­nų ku­ror­tą Tar­vi­zi­jų, kur bu­vo dis­lo­kuo­ti Žy­dų bri­ga­dos da­li­niai. Svar­biau­sias at­vy­kė­lių tiks­las bu­vo koor­di­nuo­ti or­ga­ni­za­ci­jos “Bri­cha“ veik­lą. Pog­rin­di­nės žy­dų ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos “Ha­ga­na“ na­riai ap­rū­pi­no gru­pę do­ku­men­tais, ka­ri­nė­mis uni­for­mo­mis ir trans­por­tu. Pats A.Kov­ne­ris no­rė­jo pa­siek­ti Pa­les­ti­ną ir gau­ti ten bent jau ne­ofi­cia­lų “Ha­ga­nos“ va­do­vy­bės lei­di­mą veik­ti. Be to, jis tu­rė­jo gau­ti to­kiai ope­ra­ci­jai tin­ka­mų nuo­dų.

Ta­čiau Tel Avi­ve A.Kov­ne­ris tuoj pat bu­vo su­im­tas. Su juo pa­bend­ra­vu­siems ne­le­ga­lia im­ig­ra­ci­ja už­sii­man­čios įstai­gos “Mo­sad le-ali­ja Bet“ (Re­pa­tria­ci­jos įstai­ga B) par­ei­gū­nams su­si­da­rė įspū­dis, kad jo pro­vo­kuo­jan­tis el­ge­sys ir dis­cip­li­nos sto­ka su­truk­dys or­ga­ni­za­ci­jos “Bri­cha“ veik­lai. “Bri­cha“ tuo me­tu jau bu­vo pa­val­di Re­pa­tria­ci­jos įstai­gai, sky­ru­siai ten sa­vo emi­sa­rus, at­sa­kin­gus už kon­kre­čias ša­lis, jos veik­la tu­rė­jo tap­ti cen­tra­li­zuo­ta, tad A.Kov­ne­rio sa­vi­veik­la bu­vo ne­pa­gei­dau­ja­ma. A.Kov­ne­rį ly­dė­jęs ser­žan­tas Šmue­lis Osi­ja tuo­met sa­kė: “Jis no­rė­jo at­ei­ti su au­li­niais ba­tais kaip ka­zo­kas ir elg­tis, kaip el­gė­si bū­da­mas par­ti­za­nas.“

Po tri­jų die­nų iš­ėjęs į lais­vę A.Kov­ne­ris pra­dė­jo zon­duo­ti vie­tos sio­nis­tų ly­de­rius. Ne­ži­nia, ar jis at­vi­rai in­for­ma­vo ką nors apie sa­vo pla­nus, ta­čiau laiš­ke P.Raich­ma­nui A.Kov­ne­ris ra­šė, kad nė­ra jo­kios vil­ties, jog “Pla­nui A“ bus pri­tar­ta. Vis dėl­to ker­šy­to­jas ne­at­me­tė ga­li­my­bės, kad jam pa­vyks ras­ti vei­kė­jų, ne­prieš­ta­rau­sian­čių “Pla­nui B“.

Esa­ma ke­lių ver­si­jų, kaip A.Kov­ne­ris ga­vo nuo­dų. Pa­gal vie­ną jų, nuo­dus jam da­vė ži­no­mi che­mi­kai bro­liai Ef­rai­mas ir Aro­nas Ka­čels­kiai. (Be­je, E.Ka­čels­kis, pa­kei­tęs pa­var­dę į Ka­ci­ros, vė­liau ta­po ket­vir­tuo­ju Iz­rae­lio pre­zi­den­tu.) Pats A.Kov­ne­ris tei­gė nuo­dų ga­vęs iš ki­to gar­saus che­mi­ko, Pa­sau­li­nės sio­nis­tų or­ga­ni­za­ci­jos ly­de­rio Chai­mo Veic­ma­no, ku­ris vė­liau ta­po pir­muo­ju Iz­rae­lio pre­zi­den­tu. Ka­dan­gi Ch.Veic­ma­no ar­chy­ve nė­ra jo­kių duo­me­nų apie jųd­vie­jų su­si­ti­ki­mą, dau­ge­lis ty­ri­nė­to­jų lai­ko šią is­to­ri­ją A.Kov­ne­rio fan­ta­zi­jo­mis. Pa­sak A.Kov­ne­rio, Ch.Veic­ma­nas, su­ži­no­jęs apie te­ro­ro ak­to pla­nus, jam pa­sa­kė: “Jei bū­čiau jau­nes­nis, pa­da­ry­čiau tai pats.“ Tuo­met Ch.Veic­ma­nas pa­siun­tęs A.Kov­ne­rį pas bū­si­mą Iz­rae­lio bran­duo­li­nių ty­ri­mų ko­mi­si­jos va­do­vą pro­fe­so­rių Erns­tą Da­vi­dą Berg­ma­ną. Šis ži­no­jęs tik tiek, kad nuo­dai rei­ka­lin­gi ope­ra­ci­jai prieš na­cius, o apie jos de­ta­les ne­klau­si­nė­jęs. Iš pro­fe­so­riaus A.Kov­ne­ris ga­vęs di­de­lį kie­kį nuo­dų, su­pil­tų į su­tirš­tin­to pie­no skar­di­nes.

1945-ųjų gruo­džio 14 die­ną A.Kov­ne­ris, per­si­ren­gęs bri­tų ka­rei­viu, iš­plau­kė į Tu­lo­ną. Ta­čiau bri­tų ka­ro lai­ve jo lau­kė ne­sėk­mė. Gruo­džio 18 die­ną jis ir drau­ge ke­liau­jan­tys “Mo­sad le-ali­ja Bet“ par­ei­gū­nai per gar­sia­kal­bį bu­vo iš­kvies­ti pas ka­pi­to­ną. Pa­ju­tęs, kad is­to­ri­ja ga­li baig­tis blo­gai, A.Kov­ne­ris sku­biai iš­me­tė už bor­to skar­di­nes su nuo­dais. Vis dėl­to jis bu­vo su­im­tas ir nu­ga­ben­tas į ka­ro ka­lė­ji­mą Kai­re, ten pra­lei­do dau­giau nei tris mė­ne­sius.

Apie nuo­dus ir kerš­to na­ciams pla­nus A.Kov­ne­rio nie­kas ne­klau­si­nė­jo: bri­tai ma­nė, kad jis pri­klau­so ul­tra­de­ši­nia­jai or­ga­ni­za­ci­jai LE­HI ir pla­nuo­ja prieš juos nu­kreip­tus te­ro­ro ak­tus Eu­ro­po­je. Su­ėmi­mo ap­lin­ky­bes ty­ręs or­ga­ni­za­ci­jos “Ha­ga­na“ kontrž­val­gy­bos par­ei­gū­nas Ar­je Elia­vas pri­ėjo prie iš­va­dos, kad ne­sėk­mės prie­žas­tis – kons­pi­ra­ci­jos tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mas, per di­de­lis žmo­nių, ži­no­ju­sių apie A.Kov­ne­rio ke­lio­nę, skai­čius ir at­si­tik­ti­nis in­for­ma­ci­jos nu­te­kė­ji­mas tran­zi­ti­nė­je sto­vyk­lo­je Egip­te. Ta­čiau A.Kov­ne­ris iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ma­nė, kad jį iš­da­vė Pa­les­ti­nos žy­dų bend­ruo­me­nės va­do­vy­bė, dėl po­li­ti­nių prie­žas­čių no­rė­ju­si su­truk­dy­ti su­ma­ny­tai ak­ci­jai.

Dar prieš A.Kov­ne­rio su­ėmi­mą jo pa­va­duo­to­jui P.Raich­ma­nui pa­vy­ko įtai­sy­ti ke­le­tą sa­vo žmo­nių į Ham­bur­go ir Niurn­ber­go van­dens tie­ki­mo įmo­nes. Ga­vę van­den­tie­kio sche­mas, jie at­jun­gė tie­ki­mą į kvar­ta­lus, ku­riuo­se gy­ve­no ame­ri­kie­čių ka­riai ir jų šei­mos, – nu­ken­tė­ti tu­rė­jo tik vo­kie­čiai. Ope­ra­ci­jai bu­vo pa­si­reng­ta.

Ži­nia apie A.Kov­ne­rio areš­tą tren­kė lyg per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. P.Raich­ma­nas nu­ta­rė at­si­sa­ky­ti “Pla­no A“ ir mė­gin­ti įgy­ven­din­ti “Pla­ną B“. Jo žmo­nes toks spren­di­mas la­bai nu­vy­lė: iš ne­re­gė­to mas­to kerš­to li­ko tik smul­ki ope­ra­ci­ja. “Tai bu­vo tra­ge­di­ja“, – vė­liau pri­si­mi­nė P.Raich­ma­nas. Nu­si­vy­lęs sa­vo vir­ši­nin­ku jis net pa­siū­lė, kad gru­pei to­liau va­do­vau­tų I.Cu­ker­ma­nas, ta­čiau šis at­si­sa­kė. “Jei ma­ny­čiau, kad ga­li­me su­nai­kin­ti vo­kie­čių tau­tą – pri­si­dė­čiau. Tau­ta prieš tau­tą. Ta­čiau nuo­dy­ti upes? Su­kel­ti epi­de­mi­ją? Tar­ki­me, su­nai­kin­si­me de­šimt tūks­tan­čių – ko­kia pra­smė? Be to, mu­my­se dar li­ko šiek tiek žy­diš­ko hu­ma­niz­mo, net ir tuo­met, ką jie su mu­mis pa­da­rė“, – aiš­ki­no bend­ra­žy­giams I.Cu­ker­ma­nas.

“Pla­nui B“ par­ink­tos dvi sto­vyk­los, ku­rio­se lai­ky­ti į ne­lais­vę pa­im­ti ese­si­nin­kai. Pir­ma­jai ope­ra­ci­jai pa­si­rink­ta ne­to­li esan­ti sto­vyk­la “Šta­lag-13“ prie Niurn­ber­go. Du “Na­kam“ na­riai įsi­tai­sė ten vai­ruo­to­ju ir san­dė­li­nin­ku. Iš­siaiš­ki­nę, ku­ri ke­pyk­la tie­kia sto­vyk­lai duo­ną, ker­šy­to­jai ten taip pat įdar­bi­no sa­viš­kius. Šie pra­ne­šė, ko­kia duo­na tie­kia­ma be­lais­viams, ko­kia – ap­sau­gai, per kiek lai­ko iš­kep­ta duo­na pa­ten­ka ant ka­li­nių sta­lo, ko­kios jos su­de­da­mo­sios da­lys, kaip vei­kia kros­nys. Pa­de­da­ma Žy­dų bri­ga­dos ka­rių, P.Raich­ma­no gru­pė Par­yžiu­je ga­vo ar­se­ni­ko pa­grin­du pa­ga­min­tų nuo­dų ir at­ve­žė juos į Vo­kie­ti­ją.

Veiks­mas pra­si­dė­jo 1946 me­tų ba­lan­džio 14-osios nak­tį. Jau­nas A.Kov­ne­rio gru­pės na­rys, bu­vęs Vil­niaus pog­rin­di­nin­kas Ar­je Dis­te­lis (ti­piš­kos ari­jo iš­vaiz­dos) įsi­tai­sė į sto­vyk­lą ke­pė­jo pa­dė­jė­ju. Ker­šy­to­jai pla­na­vo iš anks­to ke­pyk­lo­je pa­slėp­tais nuo­dais pa­tep­ti apie 14 tūkst. duo­nos ke­pa­lų – iš pa­žiū­ros nuo­dai nie­kuo ne­sis­ky­rė nuo mil­tų. Ta­čiau ir vėl ne­sėk­mė – ki­lus stip­riam vė­jui me­džio ša­ka iš­dau­žė ke­pyk­los lan­gą. Iš­gir­dęs dūž­tan­čio stik­lo gar­są kaip­mat pri­sis­ta­tė vo­kie­tis sar­gas. Ker­šy­to­jams te­li­ko veik­ti pa­gal ne­sėk­mės at­ve­jui par­eng­tą pla­ną – iš­mė­tę duo­nos ke­pa­lus po vi­są ke­pyk­lą, “Na­kam“ ak­ty­vis­tai pa­bė­go. At­vy­ku­si po­li­ci­ja pa­ma­tė iš­mė­ty­tus duo­nos ke­pa­lus ir nu­spren­dė, jog tai – pa­pras­čiau­sia va­gys­tė: duo­na tuo me­tu bu­vo ver­tin­gas pro­duk­tas. Ope­ra­ci­jos da­ly­viai tą pa­čią nak­tį iš­vy­ko iš Vo­kie­ti­jos.

Ki­tą die­ną dau­giau nei 2 tūkst. už­nuo­dy­tų duo­nos ke­pa­lų pa­te­ko į sto­vyk­lą. Ame­ri­kie­čių oku­pa­ci­nės ad­mi­nis­tra­ci­jos kon­tro­liuo­ja­ma Vo­kie­ti­jos nau­jie­nų agen­tū­ra DA­NA tuo­met pra­ne­šė, kad ap­si­nuo­di­jo 2283 ka­li­niai, iš jų 207 pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, ta­čiau vi­si jie li­ko gy­vi. Vė­liau bū­ta kal­bų, kad oku­pa­ci­nė ad­mi­nis­tra­ci­ja, ne­no­rė­da­ma skan­da­lo, ty­čia nu­slė­pė ti­krą­ją pa­dė­tį ir kad ke­li šim­tai ap­si­nuo­di­ju­sių­jų vis dėl­to mi­rė. Bet ku­riuo at­ve­ju ope­ra­ci­ja ne­pa­sie­kė pla­nuo­to tiks­lo ir iš es­mės li­ko ne­pas­te­bė­ta. An­tro­sios ope­ra­ci­jos Da­chau sto­vyk­lo­je ker­šy­to­jai nu­ta­rė at­si­sa­ky­ti, nuo­gąs­tau­da­mi, kad jos pla­nas da­bar ži­no­mas ame­ri­kie­čiams.

Tuo me­tu pa­leis­tas iš ka­lė­ji­mo A.Kov­ne­ris iš­kvie­tė “Na­kam“ na­rius į Pa­les­ti­ną pa­si­tar­ti. Ten jis par­eiš­kė, jog pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms “Pla­nas A“ ne­bė­ra rea­lus jau vien to­dėl, kad į Vo­kie­ti­jos mies­tus su­grį­žo daug žy­dų. Da­lis gru­pės na­rių dėl to puo­lė į ne­vil­tį. Jie ir da­bar ne­įsi­vaiz­da­vo sa­vęs nor­ma­lia­me gy­ve­ni­me, ne­ga­lė­jo taip pa­pras­tai at­sis­vei­kin­ti su di­džio­jo kerš­to idė­ja ir kal­ti­no A.Kov­ne­rį iš­da­vys­te. Kai ku­rie ker­šy­to­jai ėmė gal­vo­ti apie sa­vi­žu­dy­bę, ki­ti su­grį­žo į Eu­ro­pą, kad to­liau ker­šy­tų sa­va­ran­kiš­kai.

Ly­gia gre­ta su bu­vu­siais par­ti­za­nais vo­kie­čiams ker­ši­jo ir bri­tų ar­mi­jos Žy­dų bri­ga­dos ko­vo­to­jai. Ši bri­ga­da pa­te­ko į fron­tą tik 1945-ųjų ko­vą, da­ly­vau­ti rim­tuo­se mū­šiuo­se jai ne­te­ko, tad ka­riai ne­si­jau­tė at­ly­gi­nę vo­kie­čiams už sa­vo bro­lių krau­ją. Žy­dų bri­ga­dos ka­ri­nin­kas Chai­mas Las­ko­vas, ku­ris vė­liau ta­po Iz­rae­lio ka­riuo­me­nės Ge­ne­ra­li­nio šta­bo vir­ši­nin­ku, pri­si­me­na: “Tai bu­vo kerš­tas. Mes iš es­mės pra­lai­mė­jo­me ka­rą. Pra­ra­do­me 6 mln. žy­dų. Ne­ma­čiu­sie­ji konc­la­ge­rių ir kre­ma­to­riu­mų to ne­sup­ras. Ka­dan­gi bu­vo­me silp­ni, ne­tu­rė­jo­me vals­ty­bės, ne­tu­rė­jo­me jė­gos, mes ker­ši­jo­me. Tai ne­bu­vo gra­žus poel­gis.“

Kerš­to mo­ty­vas ka­ro me­tais bu­vo po­pu­lia­rus ir kai­rių­jų bei de­ši­nių­jų sio­nis­tų kal­bo­se. Ta­čiau tai bu­vo tik kal­bos – iš tie­sų žy­dų po­li­ti­niai ly­de­riai bu­vo pra­gma­ti­kai, ma­nan­tys, kad vi­sas jė­gas rei­kia mes­ti žy­dų vals­ty­bei kur­ti, o ne pa­tai­kau­ti te­gul ir su­pran­ta­miems bei pa­tei­si­na­miems jaus­mams. Pir­ma­sis Iz­rae­lio vy­riau­sy­bės va­do­vas kai­ry­sis sio­nis­tas Da­vi­das Ben Gu­rio­nas 1945-ųjų lap­kri­tį vy­ku­sia­me ko­vo­to­jų su­va­žia­vi­me kal­bė­jo: “Kerš­tas da­bar ne­nau­din­gas. Še­šių mi­li­jo­nų nu­žu­dy­tų­jų ne­pri­kel­si­me. Tad ko­kia pra­smė žu­dy­ti vo­kie­čius?“ Dėl tos pa­čios prie­žas­ties pa­dė­ti ker­šy­to­jams at­si­sa­kė de­ši­nio­sios “Na­cio­na­li­nės ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos“ (ECEL) Eu­ro­po­je va­do­vas Da­vi­das Da­no­nas ir pa­brė­žė, kad svar­biau­sias jo ju­dė­ji­mo tiks­las – nu­vers­ti sve­ti­mą val­džią ir su­kur­ti žy­dų vals­ty­bę.

Prieš ma­si­nį kerš­tą bu­vo ir hu­ma­niz­mas. “Žy­das ne­ga­lė­tų žu­dy­ti se­ne­lių ir vai­kų ar per­rėž­ti pil­vo nėš­čiai mo­te­riai, net jei­gu žo­džiais jis ir šauk­tų­si kerš­to. “Kerš­tas – vie­nas es­mi­nių žmo­gaus jaus­mų, gal­būt toks pat kaip al­kis ir troš­ku­lys, ta­čiau aukš­tes­nė eu­ro­pie­tiš­ka ir žy­diš­ka mo­ra­lė lai­ko jį že­mu ins­tink­tu, ku­rį rei­kia iš­rau­ti iš šir­dies“, – dar 1942-ai­siais ra­šė žy­dų lai­kraš­čiai. O po de­šim­ties me­tų Iz­rae­lio Kne­se­to na­rys Jo­na Ke­se kai­rio­sios par­ti­jos MA­PAI cen­tro ko­mi­te­to po­sė­dy­je par­eiš­kė: “Tar­ki­me, bū­tu­me tu­rė­ję ga­li­my­bę užim­ti Vo­kie­ti­ją – ar mes bū­tu­me iš­pjo­vę 6 mln. vo­kie­čių? Nu­žu­dę mi­li­jo­ną vai­kų? Ma­nau, mes ne­bū­tu­me to pa­da­rę.“

“Taip kerš­to įran­kiu ta­po ne mir­tis, o gy­ve­ni­mas. Gy­ve­ni­mo kū­ri­mas, o ne vie­nas ar de­šimt į mū­sų sąs­kai­tą įtrauk­tų vo­kie­čių iš­reikš mū­sų kerš­tą“, – dar 1945-ai­siais sa­kė bu­vu­si par­ti­za­nė ir A.Kov­ne­rio bend­ra­žy­gė Ruž­ka Kor­čiak. O E.Li­dovs­kis, da­ly­va­vęs ren­giant “Pla­ną A“, 6-aja­me de­šimt­me­ty­je bal­sa­vo už dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su Vo­kie­ti­ja už­mez­gi­mą, re­pa­ra­ci­jų su­tar­tį ir lei­di­mą par­duo­ti vo­kie­čiams Iz­rae­lio ga­my­bos gink­lus. Ir vis dėl­to jis iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ap­gai­les­ta­vo ka­dai­se ne­pa­da­ręs dau­giau, o 9-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je sa­kė: “Pa­sau­lis žiū­rė­tų į Iz­rae­lį ki­taip, jei jis bū­tų su­ge­bė­jęs at­ker­šy­ti už sa­vo krau­ją.“ Ta­čiau iš tie­sų, jei A.Kov­ne­rio pla­nas bū­tų bu­vęs įgy­ven­din­tas, žmo­ni­ja bū­tų kei­ku­si žy­dus iki pat pa­sau­lio pa­bai­gos.

Lai­mei, “Pla­nas A“ žlu­go. Ir nors apie jį pri­ra­šy­ta dau­gy­bė kny­gų, su­kur­ta do­ku­men­ti­nių fil­mų, ker­šy­to­jų veik­la ne­užė­mė de­ra­mos vie­tos ho­lo­kaus­to is­to­ri­jo­je. Grei­čiau­siai tai su­kė­lė di­džiau­sią iki 1987-ųjų iš­gy­ve­nu­sio A.Kov­ne­rio nu­si­vy­li­mą. Pa­sak vie­no jo bu­vu­sių bend­ra­žy­gių – Vil­niaus pog­rin­di­nin­ko Ga­bi­ko Sed­li­so, “Na­kam“ ly­de­ris ti­kė­jo­si, kad jo var­das užims ne pa­sku­ti­nę vie­tą žy­dų tau­tos gy­nė­jų is­to­ri­jo­je: “Jis no­rė­jo, kad ir po 2000 me­tų žmo­nės pri­si­min­tų Ju­dą Ma­ka­bė­jų (161 me­tais prieš Kris­tų vy­ku­sio žy­dų su­ki­li­mo prieš grai­kus va­dą – aut.) ir Abą Kov­ne­rį.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s