Nepavykęs demokratijos eksperimentas

A28-P01 

1919 metų balandžio 4 dieną Kaune, pašto rūmų mažojoje salėje susirinkusi Lietuvos Valstybės Taryba priėmė du sprendimus, turėjusius didelę reikšmę tolesnei politinei šalies raidai: patvirtino antrą Laikinąją Konstituciją ir išrinko pirmąjį šalies prezidentą. Konstitucija šalies vadovui suteikė labai didelius įgaliojimus: jis turėjo teisę tvirtinti įstatymus, kartu su Ministru Pirmininku galėjo sušaukti Valstybės Tarybą, jo galioje buvo tvirtinti ir paleisti ministrų kabinetą, skirti bei atleisti aukštus valstybės valdininkus ir kariuomenės vadus. Tą pačią dieną, Lietuvos prezidentu išrinktas skubiai iš Danijos sugrįžęs Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Po dviejų dienų jis iškilmingai prisieks Konstitucijai. Tuomet niekas dar nenujautė, kad po septynerių metų A. Smetona ir jo šalininkai pasuks kiek kitu keliu, nei numatė valstybės Tarybos sumanytas pagrindinis šalies įstatymas. Bet ar 1926-ųjų Lietuvai buvo kitas pasirinkimas?

 

Respublika ar monarchija?

 

A. Smetonos politinės pažiūros buvo aiškios dar prieš porą metų iki jo išrinkimo pirmuoju valstybės vadovu. 1917 metų lapkričio 2-10 dienomis Šveicarijoje surengtoje lietuvių konferencijoje, kurioje buvo svarstoma Lietuvos politinė ateitis, Valstybės Tarybos pirmininkas pasakė žodžius, sukėlusius kai kurių delegatų nuostabą: „Valstybės forma priklauso nuo politinės konjunktūros; pačios Lietuvos ūpas esąs įvairus tiek miniose, tiek pas inteligentiją. Tuo tarpu konstitucinė monarchija būtų Lietuvai naudingesnė, “ –  taip savo prisiminimuose A. Smetonos pasisakymą cituoja Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas.

Netrukus A. Smetona įsitikins, kad monarchijos idėja nėra populiari visuomenėje, prieš ją piestu stos ir JAV gyvenantys lietuvių emigrantai, pagaliau, apie tokią valdymo formą neužsimins nė viena Lietuvos politinė partija. Monarchija daugeliui asocijavosi su carine ir kaizerine okupacija, tad tiek partijos, tiek daugelis Tarybos narių buvo linkę ieškoti kitokios valdymo formos. Nepaisant to, A. Smetona atkakliai gynė savo poziciją bei įsitikinimus. Svarstant būsimą šalies Konstituciją, jis ne kartą įtikinėjo Tarybos narius, jog svarbu ne tiek valstybės valdymo forma, kiek jo turinys. „Jei mes deramės su vidurine Europa, tai mums reikalinga monarchija. Struktūra Lietuvos taip pat reikalinga monarchijos“,  – teigė jis viename iš Tarybos posėdžių. Dar minėtoje lietuvių konferencijoje gavęs pritarimą baigiantis karui išplėšti iš vokiečių Lietuvos interesus atitinkantį jos nepriklausomybės pripažinimą, A. Smetona buvo vienas iš politikų, ryžtingai stojusių už sumanymą šalies valdovu karūnuoti Viurtenbergo hercogą Vilhelmą von Urachą. Trūko visiškai nedaug, kad ši idėja būtų įgyvendinta – W. Von Urachas jau buvo davęs sutikimą tapti Lietuvos monarchu. Vis dėlto, kairiųjų Tarybos narių Stepono Kairio ir Jurgio Vileišio pastangomis galutinai apsispręsti dėl šalies valdymo formos buvo palikta Steigiamajam Seimui.

Jau 1917 metais aiškėjo ir kita A. Smetonai būdinga tendencija, išliksianti per visus jo prezidentavimo metus: santykiuose su didelėmis valstybėmis jis dažniausiai vengs užimti griežtą poziciją, mėgindamas bet kokiais būdais išlaviruoti tarp skirtingų kaimynų interesų. O kol kas A. Smetona atkakliai įkalbinėja Tarybą pasirašyti vokiečių įpirštą dokumentą, kuriame skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas su sostine Vilniuje, tačiau pasisakoma už jos  „amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija“.

Šis dokumentas, įėjęs į istoriją kaip 1917-ųjų gruodžio 11-osios aktas, vėliau sukels ne tik karštus debatus, bet faktišką Tarybos skilimą bei nepasitikėjimą pačiu A. Smetona. Juo labiau, kad net pasirašiusi vokiečių padiktuotą deklaraciją, Lietuva net nepakviečiama į taikos darybas Breste. Tai buvo pirma rimta A. Smetonos politinė nesėkmė, 1918-ųjų pradžioje net privertusi jį trumpam pasitraukti iš Valstybės tarybos pirmininko pareigų.

 

„Duokit mums Smetoną“

 

1919-aisiais padėtis šalyje nebuvo lengva. Nepaisant pergalių kovoje su bolševikais ir bermontininkais bei sėkmingo pasirengimo daryboms su Maskva, Lietuvai vis dar teko kovoti dėl tarptautinio pripažinimo. Neramu buvo ir šalies viduje: 1920 metų vasari, po vadinamojo Kauno įgulos maišto padėtis tapo itin nestabili. Siekdamas išvengti chaoso, prezidentas turėtų kuo skubiau vykdyti Valstybės Tarybos jam pavestą uždavinį ir sušaukti Steigiamojo Seimo rinkimus. Tačiau A. Smetona delsia. Formalus tokio neveikimo pretekstas – šalyje nėra rinkimų įstatymo. Vis dėlto A. Smetonos vadovaujamų tautininkų agitacija atskleidžia kitą delsimo priežastį: tuo metu jie aktyviai propaguoja idėją, nepraradusią savo šalininkų iki pat šių dienų: esą, į Seimą reikia rinkti ne partijas, o atskirus asmenis, pasižymėjusius kuriant valstybę, mat politinės partijos Lietuvoje neturinčios tradicijų. Tokios agitacijos priežastis paaiškinti nesunku – tautininkų pajėgos tuomet buvo negausios ir turėjo labai nedidelę tikimybę patekti į parlamentą pagal partinius sąrašus.

Taigi, tautininkų spauda siūlo, užuot studijavus partijų programas, pavesti „visą tvarką vienam geram, protingam ir ištikimam žmogui“ –  „jis vienas atstotų šimtus silpnų šeimininkų ir įvestų tvarką ir pagerintų ūkį“ . Galiausiai, spaudoje atvirai pasakoma, ir kas galėtų būti tas gerasis šalies šeimininkas: „Duokit mums Smetoną ir atgis Lietuva“.

 

Nuo opozicionieriaus iki tautos vado

 

Vis dėlto Seimo rinkimų įstatyme paliekama nuostata rinkti parlamentarus pagal partijų sąrašus. Balandžio 14-15 dienomis rinkimuose A. Smetona patiria antrą rimtą smūgį – jo vadovaujami tautininkai gauna vos 1,7 proc. balsų ir į Steigiamąjį Seimą nepatenka. Prezidentu išrenkamas krikdemas Aleksandras Stulginskis, o A. Smetonos laukia opozicionieriaus dalia ir viltys atsikovoti valdžią.

1923 metais A. Smetonos laukia dar viena nesėkmė: sausio pabaigoje jis paskiriamas  Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, tačiau šiame poste jis nepilnus keturis mėnesius. Politikas mielai imasi šių pareigų, tačiau nori ir didelių įgaliojimų, leidžiančių jam ne tik vykdyti vyriausybės nutarimus, bet ir pačiam kurti valstybės politiką šiame regione. Deja, premjero Ernesto Galvanausko vyriausybei tokie buvusio prezidento užmojai pasirodo pernelyg ambicingi. Viskas baigiasi tuo, kad A. Smetona net nepakviečiamas svarstyti Tautų Sąjungos ambasadoriaus notų Lietuvai dėl Klaipėdos krašto. Įsižeidęs politikas trenkia durimis: balandžio 7 dieną jis įteikia premjerui atsistatydinimo prašymą.

Tapęs privačiu asmeniu. A. Smetona dėsto etiką bei senovės filosofiją Lietuvos universitete, dirba Tarptautinio banko vicepirmininku, tačiau nuo politinės veiklos nenusišalina. Jis aktyviai rašo į tautininkų spaudą bei redaguoja jų leidinį „Vairas“. Būtent dėl šio leidinio jam tenka paragauti ir kalinio duonos, tiesa, ją valgyti tenka vos kelias dienas. Į kalėjimą A. Smetona patenka atsisakęs sumokėti karo komendanto paskirtą 2000 litų baudą.  Ši bauda „Vairo“ redaktoriui skiriama už leidinyje išspausdintą itin aštrų A. Smetonos bendražygio Augustino Voldemaro straipsnį, kuriame premjeras E. Galvanauskas kaltinamas nacionalinių interesų išdavyste bei ragindamas atsistatydinti. Iš kalėjimo pirmąjį šalies prezidentą po keturių dienų ištrauks Juozas Tumas-Vaižgantas, surinkęs bei sumokėjęs paskirtą baudą.

Tuo tarpu rinkimuose tautininkams ir toliau nesiseka: jie nepatenka nei į Pirmąjį, nei į Antrąjį Seimą. Tris parlamentarų mandatus A. Smetonos vadovaujamai partijai pavysta iškovoti tik 1926 metais vykusiuose Trečiojo Seimo rinkimuose, kuriuose daugumą balsų gavo kairiosios partijos. Birželio 7 dieną, renkant naująjį valstybės vadovą, buvo pasiūlyta ir A. Smetonos kandidatūra, tačiau jis tegavo vos du balsus iš 79. Prezidentu III Seimas išrenka liaudininką Kazį Grinių.

Paradoksalu, bet būtent tokie rinkimų rezultatai, atvedę prie valdžios vairo kairiąsias jėgas, leis A. Smetonai ir jo vadovaujamiems tautininkams po pusmečio griebtis sėkmingo revanšo – mat kairiųjų vyriausybė ir jų dominuojamas Seimas netrukus padarys keletą lemtingų klaidų.

Pirmiausia kairieji panaikina karo padėtį ir paskelbia amnestiją politiniams kaliniams. Į laisvę išeina ne tik valstybei lojalūs kairieji veikėjai, bet ir Lietuvos nepriklausomybei atvirai priešiški komunistai. Šio žingsnio pasekmių ilgai laukti nereikia: rudeniop tiek Kaune, tiek kituose Lietuvos miestuose jau skamba vyksta atviri komunistiniai mitingai, plaikstosi raudonos vėliavos, puikuojasi Stalino portretai, vis garsiau skamba „Internacionalas“, darbininkai atvirai raginami rengti politinius streikus. Lapkričio 21 dieną policija šiurkščiai išvaiko Karo muziejaus sodelyje surengtą studentų mitingą, kuriame buvo reiškiamas pasipiktinimas netramdomu komunistų siautėjimu. Atsakydamos į tai, dešiniosios frakcijos įteikia interpeliaciją ministrui pirmininkui, tačiau vyriausybės atstatydinti nepavyksta: už tai balsuoja 33, prieš – 43 parlamentarai.

Padėtis šalyje darosi vis labiau įtempta. Ir čia, užuot mėginę raminti aistras, kairieji padaro dar vieną, šį sykį jau lemtingą klaidą: svarstydami 1927 metų biudžetą, jie užsimoja smarkiai apkarpyti išlaidas kariuomenei ir sumažinti karininkų skaičių. „Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsit, o kariuomenė jus sumažins“ – mestelės vienas aukštas karininkas grupei parlamentarų. Gruodžio 12 dieną prasideda planingas pasirengimas perversmui. Dar po savaitės jo scenarijų įgyvendinamas: gruodžio 17-osios naktį grupė aviacijos karininkų išvaiko posėdžiaujančius parlamentarus, suima ir uždaro namuose prezidentą Kazį Grinių. Galiausiai, gavęs A. Voldemaro ir A. Smetonos patikinimus, kad naujoji valdžia laikysis 1922 metų Konstitucijos, kairiųjų prezidentas sutinka atsisakyti pareigų.

Paskutinysis veiksmas prasideda gruodžio 19-osios vidudienį. Į posėdžių salę susirinkę 42 dešinieji parlamentarai laukia Seimo pirmininko liaudininko Jono Staugaičio, tačiau šis vis nesirodo. Kairėje posėdžių salės pusėje kėdės tuščios, tačiau perversmo organizatoriams tai tik į naudą. Netrukus į posėdį atlydimas ir nuo perversmininkų pasislėpęs parlamento vadovas. Prezidento rinkimų rezultatai aiškūs iš anksto 38 balsais už, dviem Seimo nariams susilaikius, valstybės prezidentu išrenkamas Antanas Smetona. Jam prisiekus, nugriaudi galingos ovacijos.

Tą pačią dieną naujasis valstybės vadovas aiškiai parodys, kam jis dėkingas už sugrįžimą į valdžią: tą pačia dieną jis apsilankys generaliniame štabe, kur pasakys tokius žodžius: „Kariai, tėvynės gynėjai! Pirmomis mūsų valstybės dienomis aš buvau drauge su jumis. Štai dabar aš vėl su jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo jūsų, bet savo siela buvau drauge su jumis, vienodai su jumis jaučiau, vieną mintį turėjau.“ Nuo to laiko karininkija Lietuvoje taps privilegijuota kasta ir svarbiausia A. Smetonos atrama.

 

Nekarūnuotas karalius

 

Paimti valdžią į savo rankas buvo maža – joje reikėjo įsitvirtinti. O tam A. Smetonai teko įveikti nemažai kliūčių tiek dešinėje, tiek kairėje. Tačiau svarbiausia kliūtis tebebuvo pats Seimas. Tad jau 1927 metų pradžioje tautininkų spauda ėmė reikalauti, kad  jų vadovui būtų suteikti diktatoriaus įgaliojimai. Buvo mėginama parodyti, jog „jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kad kraštą valdytų tautos vadas“.  Tačiau A. Smetonos ir jo šalininkų dar laukė ilga kova su oponentais. Pavasarį žvalgyba užkerta kelią brendusiam kairiųjų pučui. Tarp daugybės suimtųjų atsiduria ir liaudininkų frakcijos narys Juozas Pajaujis. Toks parlamentaro neliečiamumo nepaisymas sukėlė daugelio Seimo narių protestus. Tuomet naujasis režimas dar aiškiau parodys, kas čia tikrasis šeimininkas: balandžio 12 dieną Seimas bus paleistas, o naujų jo rinkimų teks laukti net 9 metus.

Nuo to laiko 1922 metų Konstitucija faktiškai liko egzistuoti tik popieriuje. Patys tautininkai, nors ir žadėdami naujus rinkimus, jau nebeslėpė neturį nieko bendra su parlamentine demokratija. Vėliau, jau artėjant nepriklausomybės sutemoms, 1940 metais vykusiame tautininkų suvažiavime, A. Smetona nedviprasmiškai pasakys, jog ši partija  „tvarkydamasi rinkiminiu dėsniu, galiausiai tvarkosi vado dėsniu ir jos tikslas ne pars (dalis tautos), o tota (visa tauta). Ji vertina reikalus ne iš dalies, o iš visumos, taigi, ji šiuo atveju liberalinėms partijoms ne konkurentė, o antipodas.“

Jau 1927 metais A. Smetona ir jo šalininkai aiškiai parodė nepakęsią šalia savęs jokių kitų partijų – netgi dešiniųjų krikdemų. Krikščioniškų partijų atstovai netrukus buvo išstumti iš vyriausybės, o jų spauda imta traktuoti kaip opozicinė ir smarkiai suvaržyta. Imtasi spausti ir kultūrines krikščionių organizacijas, ypač ateitininkus.

Bet tai dar buvo ne viskas. A. Smetonos laukė skaudi kaktomuša su savo artimu bendražygiu premjeru A. Voldemaru. Pastarasis buvo dar radikalesnis už A. Smetoną ir mėgino remtis stipria karinio pobūdžio organizacija. Ypač tokios tendencijos išryškėjo po premjero vizito į Benito Mussolinio valdoma fašistinę Italiją.

Matyt, B. Mussolinio pavyzdys Ministrų kabineto vadovą iš tikrųjų įkvėpė, nes jis pamažu vis labiau reiškė pretenzijas į valdžią šalyje. Remdamasis karine „Geležinio vilko“ organizacija, jis vis drąsiau priiminėjo vienasmeniškus sprendimus, visiškai nebesitardamas su A. Smetona. Kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovui,  A. Voldemaras atkirto: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš vyriausybės galva ir man priklauso valdžia.“  Tačiau galutinį nuosprendį arogantiškasis premjeras pasirašė, mesdamas savo bendražygiui tokią frazę:  „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu“. To jau buvo per daug: netrukus A. Voldemaras buvo atleistas iš pareigų. Paskyrus naujuoju kabineto vadovu kur kas nuosaikesnį ir labiau sukalbamą Juozą Tūbelį, A. Smetonos vienvaldystei bent jau kol kas niekas nebegrėsė.

Vis dėlto 1928 metų Konstitucija suteikė prezidentui tik ribotą valdžią, o tuo A. Smetona, atrodo, nebuvo patenkintas. Ar jo idealas ir toliau buvo monarchija? Galbūt, jei patikėsime to paties A. Voldemaro tvirtinimais, jog jau 1928 metais buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų A. Smetoną Lietuvos karaliumi. Voldemaro teigimu, jis  tuomet liepęs atsišaukimus sunaikinti o patį prezidentą nuo tokios idėjos atkalbėjęs. „Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik nebe „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti,“ – vėliau rašys A. Voldemaras viename iš savo laiškų.

Vis dėlto 1938 metų Konstitucija, suteikdama prezidentui milžiniškus įgaliojimus, padarė valstybės vadovą beveik nekarūnuotu monarchu. Jis turėjo teisę skirti ir atleisti ministrą pirmininką, kabineto narius, kariuomenės vadą, skelbti įstatymo galią turinčius potvarkius, paleisti Seimą. O svarbiausia, kad valstybės vadovas nebuvo atsakingas už savo galios veiksmus.

Ar vienvaldžiu tautos vadu  tapęs A. Smetona galėjo pasirinkti kitokį kelią ir ar jo pagrindinis motyvas buvo paprasčiausia žmogiška silpnybė – valdžios troškimas, sunku pasakyti. Vis dėlto labiau tikėtina, kad jo siekius skatino nuoširdus įsitikinimas, jog liberali demokratija nėra geriausias valstybės valdymo būdas. Kita vertus, smetoniško tipo autoritarizmas tuometinėje Europoje, ypač rytinėje jos dalyje buvo greičiau taisyklė, nei išimtis. A. Smetona buvo šventai įsitikinęs, kad mažos valstybės svoris santykiuose su kaimynais priklauso nuo jos valdžios tvirtumo. Tačiau 1939-1940 įvykiai parodė, kad toks įsitikinimas buvo daugiau nei naivus.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s